Obelų skiepijimas yra vienas iš tų sodininkystės procesų, kuris iš pradžių gali pasirodyti tarsi sudėtingas mokslas, reikalaujantis specifinių žinių ir išskirtinių sugebėjimų, tačiau perpratus pagrindinius principus, jis tampa neįkainojamu įgūdžiu kiekvienam sodo entuziastui. Tai ne tik būdas atnaujinti seną, prastai derantį ar ligotą medį, bet ir unikali galimybė viename augale turėti kelias skirtingas obuolių veisles, džiuginančias įvairiaspalviu derliumi nuo pat ankstyvos vasaros iki vėlyvo rudens. Teisingai ir kruopščiai atliktas skiepijimas leidžia išsaugoti retas, senovines ir galbūt jau nykstančias veisles, kurios pasižymi ypatingu skoniu ar atsparumu, taip pat tai suteikia progą greičiau sulaukti derliaus iš visiškai naujų, dar jūsų sode nebandytų obelų veislių. Kad šis kruopštumo reikalaujantis procesas būtų sėkmingas, būtina žinoti ne tik tikslų laiką, kada geriausia imtis darbo, bet ir atidžiai pasirinkti labiausiai jūsų medžiui tinkantį skiepijimo metodą, iš anksto pasiruošti kokybiškus, švarius įrankius bei užtikrinti atidžią ir teisingą augalo priežiūrą po pačios procedūros. Šiame išsamiame gide detaliai aptarsime visus būtiniausius etapus ir niuansus, kuriuos reikia žinoti, norint, kad jūsų skiepytos obelys greitai prigytų, klestėtų ir duotų gausų, kokybišką derlių metai iš metų.
Kodėl verta skiepyti obelis savo sode?
Daugelis pradedančiųjų sodininkų dažnai užduoda klausimą, kam išvis reikalingas ir naudingas obelų skiepijimas, jeigu medelyne ar turguje galima tiesiog nusipirkti naują, jau paaugusį sodinuką ir jį pasodinti. Priežasčių imtis skiepijimo yra ne viena, ir visos jos atneša didžiulę bei apčiuopiamą naudą jūsų sodui. Visų pirma, tai yra tobulas būdas efektyviai taupyti erdvę. Jei jūsų sklypas yra nedidelis, urbanizuotoje teritorijoje, ir jame telpa vos viena ar kelios obelys, įskiepiję į vieną ir tą patį medį kelias skirtingas veisles, galėsite mėgautis pačių įvairiausių skonių, spalvų ir brandos laiko obuoliais, visiškai nesiplėsdami ploto atžvilgiu. Tai vadinamieji „šeimos medžiai“, kurie tampa tikra sodo puošmena.
Antra ypač svarbi priežastis – skiepijimas yra vienas efektyviausių būdų senų, bet labai tvirtą ir plačią šaknų sistemą turinčių medžių atnaujinimui. Užuot nupjovę seną medį iš pat šaknų ir laukę penkerius, septynerius ar dar daugiau metų, kol naujai pasodintas sodinukas užaugs ir pradės džiuginti pirmaisiais vaisiais, jūs galite paprasčiausiai įskiepyti naujas, perspektyvias veisles į jau esamą, senąją obelį. Tokiu atveju nauji ūgliai vystysis kur kas greičiau ir energingiau, kadangi jie nuo pat pirmos dienos galės naudotis jau susiformavusia, galinga ir giliai esančia medžio šaknų sistema, kuri be vargo aprūpins augalą vandeniu ir mineralinėmis medžiagomis. Be viso to, skiepijimas leidžia padidinti medžio atsparumą įvairioms sodo ligoms ir dideliems šalčiams, jei kaip poskiepį (medį, į kurį skiepijate) pasirenkate itin ištvermingas, vietiniam klimatui pritaikytas veisles.
Tinkamiausias laikas obelų skiepijimui
Sėkmingas obelų ir kitų vaismedžių skiepijimas labai priklauso nuo natūralaus gamtos ciklo ir oro sąlygų. Skiepijimo laikas turi būti pasirenkamas tikslingai, atsižvelgiant į tai, kokį metodą planuojate naudoti savo sode. Sodininkystės praktikoje dažniausiai išskiriami du pagrindiniai ir patikimiausi skiepijimo sezonai: ankstyvas pavasaris ir vasaros pabaiga.
Pavasarinis skiepijimas
Pavasaris yra pats populiariausias, tradicinis ir dažniausiai specialistų rekomenduojamas laikas obelų skiepijimui. Geriausias metas šiam svarbiam darbui yra nuo kovo pabaigos iki gegužės pradžios, stipriai priklausomai nuo to meto vyraujančių oro sąlygų ir pavasario ankstyvumo. Svarbiausias gamtos indikatorius, parodantis, kad atėjo laikas skiepyti – tai prasidėjęs intensyvus sulos tekėjimas poskiepyje. Tuo metu medžio pumpurai jau brinksta, tampa dideli, tačiau lapai dar nėra išsiskleidę. Labai svarbu atkreipti dėmesį, kad tuo tarpu įskiepis (iš anksto nupjautas ūglis, kurį skiepijate) turi būti visiškos ramybės būsenos, jo pumpurai dar neturi būti nė kiek prabudę. Šis fiziologinis temperatūrų ir augimo fazių skirtumas tarp dviejų augalo dalių užtikrina, kad įskiepis gaus pakankamai drėgmės ir būtinų maisto medžiagų iš poskiepio prieš jam pačiam pradedant aktyviai augti ir reikalauti resursų iš dar nesuaugusių audinių.
Vasarinis skiepijimas (akiavimas)
Kitas itin populiarus ir sodininkų vertinamas metodas, atliekamas vasaros antroje pusėje, yra vadinamas akiavimu arba tiesiog skiepijimu akute. Dažniausiai tai atliekama liepos pabaigoje arba rugpjūčio mėnesį, kai medžiuose prasideda antrasis aktyvaus sulos tekėjimo etapas ir žievė labai lengvai, be vargo atsiskiria nuo vidinės medienos. Vasarinio skiepijimo metu nenaudojamas ilgas, kelis pumpurus turintis ūglis. Šiuo atveju naudojamas tik vienas, gerai išsivystęs pumpuras (vadinamoji akutė) kartu su labai nedideliu žievės ir medienos skydeliu, kuris atsargiai įterpiamas po poskiepio žieve. Tai ypač efektyvus ir labai ekonomiškas dauginimo būdas, nes iš vieno nedidelio ūglio galima gauti itin daug skiepijimo medžiagos, o pats procesas mažiau traumuoja pagrindinį medį.
Būtini įrankiai ir priemonės skiepijimui
Norint atlikti skiepijimą ne tik kokybiškai, bet ir be jokios nereikalingos žalos augalui, labai svarbu naudoti tinkamus, idealiai švarius ir ypatingai aštrius sodo įrankius. Netinkamas, atplaišotas ar nelygus pjūvis drastiškai sumažina audinių prigijimo tikimybę, nes pažeistos ląstelės nesugeba susijungti. Prieš pradedant darbus, pasiruoškite šias būtiniausias priemones:
- Skiepijimo peilis: Tai specialus, itin aštrus įrankis, dažniausiai vienpusio galandimo, leidžiantis padaryti visiškai lygius, lyg stiklas švarius pjūvius nepažeidžiant smulkių augalo audinių ir išlaikant ląstelių vientisumą.
- Sodo žirklės (sekatorius): Reikalingos ne tik ūglių karpymui, bet ir smulkesnių poskiepio šakų paruošimui bei genėjimui. Sodo žirklės taip pat privalo būti labai aštrios, kad gniauždamos šaką nesutraiškytų jos audinių, ir būtinai dezinfekuotos.
- Sodo pjūkliukas: Naudojamas gerokai storesnėms šakoms, į kurias bus skiepijami ūgliai, nupjauti. Pjūklas turi būti smulkiais dantukais, kad medienos pjūvis būtų kuo lygesnis.
- Skiepijimo juosta: Tai speciali elastinga, dažnai savaime yrančia savybe pasižyminti juostelė, skirta tvirtai apvynioti ir suspausti skiepijimo vietą. Ji puikiai apsaugo žaizdą nuo drėgmės praradimo, išorinių infekcijų ir padeda išlaikyti įskiepytą ūglį visiškai stabilioje pozicijoje. Esant reikalui, galima naudoti ir kokybišką izoliacinę juostą, tačiau ją būtina vynioti lipnia puse į viršų, kad vėliau nuimant nebūtų nuplėšta jautri medžio žievė.
- Sodo tepalas (sodo varas): Naudojamas atvirų žaizdų, medienos pjūvių ir ūglio viršūnėlių užtepimui, siekiant, kad medis neprarastų gyvybiškai svarbios drėgmės ir į atvirą žaizdą nepatektų destruktyvių grybinių infekcijų ar bakterijų.
- Dezinfekcinis skystis: Būtinas visų įrankių nuvalymui prieš darbą ir, rekomenduotina, po kiekvieno perėjimo prie kito medžio, siekiant visiškai išvengti ligų plitimo tarp sodo augalų.
Skiepų (ūglių) paruošimas ir laikymas
Bet koks sėkmingas rezultatas sode prasideda nuo labai kokybiškų skiepų paruošimo iš anksto. Įskiepiams skirti vienmečiai ūgliai dažniausiai ruošiami žiemos pradžioje – idealiausia tai daryti lapkričio pabaigoje arba gruodžio mėnesį, kai medžiai jau yra visiškai perėję į gilios ramybės būseną ir yra sėkmingai ištvėrę pirmuosius nedidelius žiemos šalčius, kurie natūraliai užgrūdina medieną. Reikėtų atsakingai rinktis tik vienmečius, visiškai sveikus, gerai išsivysčiusius ir nepažeistus ūglius, geriausiai augančius pietinėje ir gerai apšviestoje vainiko pusėje. Ūgliai neturėtų būti per ploni – pieštuko storio ūgliai dažniausiai yra patys tinkamiausi.
Nupjovus pasirinktus ūglius, juos būtina tinkamai laikyti visą žiemą, kol ateis pavasaris ir laikas juos įskiepyti. Geriausia šiuos ūglius surišti į nedidelius ryšulėlius, atidžiai pažymėti obelų veislių pavadinimus specialiomis etiketėmis ir laikyti juos įkastus drėgname smėlyje arba drėgnose pjuvenose labai vėsiame, tamsiame rūsyje, kur oro temperatūra nuolat svyruoja nuo nulio iki daugiausiai trijų laipsnių šilumos. Jei tokio vėsaus rūsio savo namuose neturite, ūglius galima drėgnai, bet ne šlapiai, suvynioti į švarų audinį ar popierių, įdėti į sandarų plastikinį maišelį (kuriame reikėtų padaryti kelias itin smulkias skylutės oro cirkuliacijai) ir saugiai laikyti įprasto šaldytuvo apatinėje lentynoje, daržovių skyriuje. Svarbiausia šio ilgo laikymo taisyklė – griežtai stebėti, kad ūgliai jokiu būdu neperdžiūtų, nesusitrauktų, bet kartu ir nepradėtų pelyti ar leisti pumpurų anksčiau laiko.
Populiariausi obelų skiepijimo būdai
Skiepijimo metodų ir technikų pasaulyje yra gana daug, tačiau pradedantiesiems ir netgi daugeliui patyrusių sodininkų visiškai užtenka perprasti kelis pagrindinius, kurie per dešimtmečius įrodė savo efektyvumą ir išsiskiria pačiu didžiausiu prigijimo procentu bei santykiniu paprastumu.
Skiepijimas į plyšį
Tai neabejotinai vienas paprasčiausių ir dažniausiai sodininkų mėgėjų naudojamų metodų, kuris idealiai tinka tuomet, kai poskiepis (šaka, į kurią ruošiatės skiepyti) yra akivaizdžiai storesnis už paruoštą įskiepį. Procedūros metu poskiepis lygiai nupjaunamas horizontaliai, jo centre tvirtu peiliu atsargiai padaromas maždaug trijų ar keturių centimetrų gylio išilginis pjūvis, suformuojant plyšį. Įskiepio (ūglio) apatinė dalis labai aštriu peiliu nupjaunama iš abiejų pusių, taip suformuojant lygų, smailą pleištą. Tinkamai paruoštas įskiepis stipriai, bet atsargiai įspaudžiamas į poskiepio plyšį taip, kad abiejų sujungiamų augalų žievės (o tiksliau – labai plonas kambialinis sluoksnis, esantis iškart po žieve) bent vienoje, o idealiu atveju ir abiejose pusėse idealiai sutaptų. Jei poskiepis yra labai storas ir leidžia galimybės, į vieną suformuotą plyšį galima lygiagrečiai įstatyti net du ar daugiau ūglių skirtingose pusėse, padidinant prigijimo šansus ir greičiau užgydant pjūvio žaizdą.
Skiepijimas po žieve
Šis būdas yra tiesiog tobulas pasirinkimas pavasarį, tuo laikotarpiu, kai medžiuose jau yra prasidėjęs labai stiprus, aktyvus sulos tekėjimas ir obels žievė labai lengvai bei sklandžiai atsiskiria nuo kietosios medienos. Dažniausiai šis metodas taikomas tuomet, kai norima perskiepyti gerokai senesnius, labai storus medžius, kurių šakos per storos skiepijimui į plyšį. Poskiepio šaka nupjaunama horizontaliu pjūviu, joje aštriu peiliu padaromas išilginis žievės įpjovimas. Įskiepio apatinėje dalyje padaromas tik vienas, bet pakankamai ilgas ir labai lygus, įstrižas pjūvis. Tada poskiepio žievė ties įpjovimu šiek tiek atlenkiama ir įskiepis labai atsargiai įstumiamas giliai po ja taip, kad pjūvio pusė glaudžiai priglustų tiesiai prie poskiepio medienos. Tai ypatingai efektyvus ir patikimas būdas, garantuojantis labai gerą ir greitą prigijimą dėl ypač didelio ląstelių susilietimo ploto.
Kopuliavimas
Kopuliavimas sėkmingai taikomas išskirtinai tuomet, kai išsirinkto įskiepio ir poskiepio storis yra visiškai vienodas arba bent jau maksimaliai panašus. Tiek ant poskiepio viršūnės, tiek ant įskiepio apačios vienu tiksliu judesiu daromi visiškai identiški, lygūs įstriži pjūviai, kurių ilgis turėtų būti maždaug tris ar keturis kartus didesnis už pačios šakelės skersmenį. Padaryti pjūviai standžiai suglaudžiami vienas su kitu taip, kad jų žievės ir gyvybingo brazdo (kambiumo) sluoksniai idealiai sutaptų visame perimetre. Siekiant gerokai didesnio sujungimo tvirtumo, labai dažnai daromas vadinamasis „pagerintas kopuliavimas“, kai abiejuose įstrižuose pjūviuose papildomai įpjaunami nedideli, išilginiai „liežuvėliai“, kurie sujungiant įsistato ir užsikabina vienas už kito. Tai užtikrina itin stiprų, stabilų fizinį sujungimą ir visiškai neleidžia skiepui nuslysti ar pasislinkti į šoną, kai pradedama tvirtai vynioti skiepijimo juostele.
Žingsnis po žingsnio: kaip teisingai atlikti skiepijimą
Norint pasiekti patį geriausią rezultatą ir garantuoti ūglio prigijimą, be galo svarbu laikytis tikslios eigos, dirbti ne tik atsargiai, bet ir pakankamai greitai, kad atviri pjūviai neapdžiūtų ore. Žemiau parengėme išsamią, žingsnis po žingsnio instrukciją, kaip taisyklingai atlikti vieną populiariausių metodų – skiepijimą į plyšį:
- Pasiruoškite poskiepį: Aštriu, dezinfekuotu sodo pjūklu nupjaukite pasirinktą obels šaką norimame aukštyje. Nupjovus, pjūvio vietos paviršių kruopščiai ir lygiai išlyginkite aštriu skiepijimo peiliu, kad neliktų absoliučiai jokių nelygumų, atplaišų ar šerpetų, kurie trukdytų drėgmei pasiskirstyti.
- Padarykite plyšį: Šakos pjūvio centre, skiepijimo peiliu arba specialiu sodo kaltu atsargiai įpjaukite ir padarykite maždaug keturių ar penkių centimetrų gylio tiesų plyšį. Kad atvertas plyšys neužsivertų, kol ruošite ūglį, centre laikinai įstatykite nedidelį medinį pleištą, atsuktuvo galą ar specialų skiepijimo įrankio plėstuvą.
- Paruoškite įskiepį: Paimkite iš anksto paruoštą, per žiemą tinkamai laikytą obels ūglį. Jame palikite du ar daugiausiai tris visiškai sveikus, pilnus pumpurus, o visą viršutinę dalį nupjaukite lygiu pjūviu. Apatinėje ūglio dalyje, vienu ar keliais tiksliais peilio judesiais padarykite du tolygius pjūvius iš priešingų pusių, taip suformuodami smailą pleištą, kurio ilgis atitiktų poskiepyje padaryto plyšio gylį. Labai svarbu: niekada nelieskite pjūvio vietų pirštais, kad išvengtumėte infekcijos ir nepaliktumėte riebalų, kurie trukdo audiniams suaugti.
- Sujunkite augalus: Paruoštą ūglį atsargiai, bet tvirtai įstatykite giliai į poskiepio plyšį. Pati svarbiausia, kritinė užduotis šiame žingsnyje – užtikrinti, kad įstatyto įskiepio ir poskiepio žievės (tiksliau, tas plonas, žalsvas ląstelių sluoksnis esantis iškart po žieve, vadinamas kambiumu) idealiai sutaptų bent viename plyšio krašte. Kai esate tikri dėl pozicijos, atsargiai ištraukite laikiną pleištą, kad stora poskiepio mediena natūraliai ir labai stipriai suspaustų ploną ūglį.
- Tvirtai apvyniokite: Visą sujungimo vietą kuo standžiau apvyniokite specialia skiepijimo juosta. Pradėkite vyniuoti šiek tiek žemiau padaryto pjūvio ir tolygiai kilkite aukštyn, baigdami vyniojimą virš paties pjūvio. Svarbu užtikrinti, kad juosta labai tvirtai priglustų visame plote ir neliktų absoliučiai jokių mikroskopinių tarpų, pro kuriuos galėtų patekti oras ar drėgmė.
- Užtepkite sodo tepalą: Visas likusias atviras medienos dalis – atvirą poskiepio pjūvio viršų aplink įstatytą ūglį, plyšio likučius, taip pat viršutinę įskiepio viršūnėlę (kur nupjovėte viršūnę) – gausiai, tolygiu sluoksniu užtepkite kokybišku sodo tepalu (varu). Tai hermetizuos žaizdas, sulaikys gyvybiškai svarbią drėgmę ir visiškai neleis naujam skiepui išdžiūti saulėje ar vėjyje.
Priežiūra po skiepijimo: kaip užtikrinti prigijimą
Reikia suprasti, kad pats fizinis skiepijimo veiksmas tėra tik pusė viso darbo. Norint užtikrinti sėkmingą ir ilgalaikį ūglių prigijimą, privalu savo obelimi nuolatos ir labai atidžiai pasirūpinti ir po atliktos procedūros. Dažniausiai jūsų darbo rezultatai tampa akivaizdžiai matomi praėjus kelioms, paprastai trims ar keturioms, savaitėms po pavasarinio skiepijimo. Jei per šį laiką pastebite, kad įskiepio pumpurai pamažu pradeda brinkti, žaliuoti ir galiausiai sprogti išleisdami pirmuosius lapelius, tai neabejotinas ženklas, kad audiniai sėkmingai suaugo ir naujasis augalas pradėjo gauti vandenį bei maistines medžiagas tiesiai iš poskiepio šaknų sistemos.
Labai svarbus priežiūros elementas – reguliariai, bent kartą per savaitę, tikrinti pačią skiepijimo vietą. Medžiui vasaros metu aktyviai augant ir jo šakoms storėjant, užvyniota skiepijimo juosta gali pradėti per stipriai veržti besiplečiančią šaką, įsirėžti į ją ir taip rimtai pažeisti naujai besiformuojančią žievę bei sutrikdyti maisto medžiagų judėjimą. Praėjus maždaug dviem ar trims mėnesiams nuo skiepijimo, kai prigiję ūgliai jau aiškiai parodo stiprų, aktyvų augimą ir pati sujungimo vieta patikimai sutvirtėja, juostą reikėtų labai atsargiai, išilgai įpjauti aštriu peiliuku ir visiškai pašalinti. Taip pat turėkite omenyje, kad poskiepis, patyręs genėjimo stresą ir stengdamasis kuo greičiau atstatyti prarastą lapų vainiką, greičiausiai pradės masiškai leisti daug naujų, labai greitai augančių ūglių iš miegančių pumpurų, esančių žemiau skiepijimo vietos. Šiuos vadinamuosius vilkūglius privaloma nuolat, vos tik jiems pasirodžius, ir visiškai negailestingai šalinti išlaužiant ar nupjaunant. Jei to nepadarysite, jie labai greitai atims didžiąją dalį vandens ir vertingų maistinių medžiagų iš jūsų naujai įskiepyto ir dar silpno ūglio, dėl ko šis nustos augęs, pradės skursti ar netgi visiškai nudžius. Be to, jokiu būdu nepamirškite obels gausiai laistyti ypač sausringais vasaros periodais. Taip pat labai rekomenduojama saugoti jaunus, dar labai trapius išsprogusius skiepus nuo stiprių gūsingų vėjų bei ant šakų tupinčių stambių paukščių – šiam tikslui galima tiesiog tvirtai prie pagrindinės šakos pririšti apsauginį pagaliuką, kuris būtų ilgesnis už patį įskiepį ir veiktų kaip fizinė atrama, prie kurios galima lengvai pririšti augantį naują ūglį.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Ar galima skiepyti obelį į kriaušę ar atvirkščiai?
Nors teoriškai obelys ir kriaušės priklauso tai pačiai, didelei erškėtinių (Rosaceae) augalų šeimai, visgi jų skiepijimas viena į kitą praktikoje dažniausiai būna visiškai nesėkmingas ir trumpalaikis. Augalų audinių nesuderinamumas lemia, kad net jei iš pat pradžių ūglis ir prigyja, sužaliuoja, jau po kelerių metų (dažnai vos prasidėjus pirmajam rimtesniam derėjimui) jis gali pradėti skursti, nudžiūti arba tiesiog netikėtai nulūžti per pačią sujungimo vietą, nes mediena nesuauga pakankamai tvirtai. Todėl geriausia ir patikimiausia taisyklė – obelis skiepyti tik į kitas obelis, o kriaušes – tik į kriaušes.
Ką daryti, jei pavasarį nespėjau prisipjauti ir pasiruošti ūglių?
Jei nutiko taip, kad nespėjote kokybiškų ūglių pasiruošti žiemą, o pavasaris jau prasidėjo, skiepyti vis dar yra įmanoma, tačiau turite suprasti, kad prigijimo tikimybė natūraliai šiek tiek sumažėja. Jūs vis dar galite pjauti ūglius tiesiai nuo norimo padauginti medžio labai anksti pavasarį, kol medžių pumpurai dar visiškai neišsprogę ir net nepradėję brinkti, ir tokį nupjautą ūglį skiepyti nedelsiant, tą pačią dieną. Svarbiausia šioje situacijoje – surasti tokių ūglių, kurių pumpurai yra dar tikrai gilioje žiemos miego būsenoje.
Ar galima viename medyje įskiepyti rudeninius ir vasarinius obuolius kartu?
Taip, tai yra vienas iš pačių didžiausių, įdomiausių ir sodininkų labiausiai vertinamų skiepijimo privalumų, leidžiantis viename kieme sukurti unikalų „šeimos medį“. Vienoje didelėje obelyje sėkmingai ir be jokių problemų gali derėti skirtingo ankstyvumo – vasarinės, rudeninės ir net žieminės veislės. Svarbu tik atkreipti didelį dėmesį į tai, kad skiepijant labai skirtingas veisles, natūraliai stipriau ir greičiau augančias veisles visada reikėtų skiepyti apatinėse vainiko šakose, o gerokai lėčiau augančias, silpnesnes – pačiose viršutinėse šakose. Taip darydami užtikrinsite, kad stipriosios veislės neužgoš silpnesniųjų ir išlaikysite tobulą, harmoningą medžio vainiko pusiausvyrą bei apšvietimą saulės spinduliais.
Kiek laiko vidutiniškai užtrunka, kol naujai įskiepyta šaka pradeda duoti vaisių?
Laukimo laikas labai stipriai priklauso nuo pačios įskiepytos obelų veislės genetinių savybių, naudoto skiepijimo būdo bei medžio amžiaus. Tačiau labai džiuginantis faktas yra tas, kad dažniausiai naujai įskiepytos šakos savo pirmąjį, tikrą derlių duoda kur kas greičiau, nei visiškai naujai sode pasodinti maži medeliai. Turėdami stiprų maitinimą iš didelės šaknų sistemos, įskiepiai paprastai pražysta ir sunokina pirmuosius obuolius jau antraisiais arba pačiais vėliausiais trečiaisiais metais po sėkmingo jų prigijimo operacijos.
Dažniausios klaidos, kurių turėtų vengti pradedantieji
Obelų dauginimas skiepijant neabejotinai reikalauja didelio atidumo, kantrybės ir tikslumo, todėl net ir iš pažiūros mažos, nereikšmingos smulkmenos gali visiškai nulemti galutinį operacijos rezultatą. Viena iš pačių dažniausiai pasitaikančių pradedančiųjų klaidų yra visiškai nepakankamai aštrių, nepritaikytų arba nešvarių, rūdijusių įrankių naudojimas. Buki ir neprižiūrėti peiliai negailestingai plėšo ir maigo jautrius medžio audinius, vietoj to, kad vienu mostu padarytų lygų, idealiai švarų pjūvį. Tokiose atsiradusiose atplaišose labai greitai kaupiasi drėgmė, prasideda audinių puvimas, susidaro idealiai palankios sąlygos veistis įvairiems destruktyviems grybeliams, o prigijimo tikimybė drastiškai ir negrįžtamai krenta.
Kita klasikinė, nuolat kartojama klaida – tai per ilgas ūglių paruošimo ir jų sujungimo su poskiepiu laikas. Padaryto pjūvio vietos niekada neturėtų ilgai džiūti atvirame ore ar būti kaitinamos tiesioginės saulės; jas nupjovus reikia sujungti kuo įmanoma greičiau, tiesiog per kelias sekundes. Ne mažiau svarbu ir tai, kad sodininkai mėgėjai kartais dėl nepatyrimo labai netiksliai sujungia augalų kambiumo (gyvybingo brazdo) sluoksnius. Visada privalu atsiminti esminę taisyklę – mediena niekada nesuauga su mediena. Suauga ir gyvybinį ryšį sukuria tik tas ypač plonas, žalias ir drėgnas ląstelių sluoksnis, esantis iškart po kietąja žieve. Jei šie žievės sluoksniai bent viename taške nesutaps ir nesilies, gyvybiškai svarbios maistinės medžiagos visiškai negalės tekėti į naująjį skiepą, šis išseks ir neišvengiamai neišgyvens.
Galiausiai, neretai per skubėjimą pamirštama tinkamai apsaugoti ką tik įstatytus įskiepius nuo atšiaurių aplinkos sąlygų, ypač tiesioginių, kaitrių saulės spindulių iškart po atliktos operacijos. Per didelė pavasarinė kaitra gali žaibiškai išdžiovinti neseniai įstatytą, bet prie vandens šaltinio dar nesuaugusį ūglį, todėl labai rekomenduojama ant skiepo laikinai užmauti nedidelį, šviesų popierinį maišelį. Jis sukurtų malonų dalinį pavėsį ir apsaugotų nuo perdžiūvimo tol, kol pradės sprogti ir augti pirmi lapeliai. Taip pat jokiu būdu negalima palikti pernelyg ilgo, daug pumpurų turinčio įskiepio – du ar daugiausiai trys pumpurai yra pats optimaliausias ir saugiausias skaičius, nes didesniam kiekiui pumpurų išmaitinti ir aprūpinti vandeniu pačiame pradiniame suaugimo etape poskiepis paprasčiausiai neturės pakankamai resursų, ir ilgas ūglis žus. Teisingai, neskubant atlikę visus aukščiau išvardintus žingsnius, pasirūpinę švara ir išvengę šių aprašytų klaidų, jau visai netrukus galėsite pagrįstai didžiuotis pačių sėkmingai atnaujintomis, gyvybingomis obelimis ir po kelerių metų su džiaugsmu mėgautis unikaliu, asmeniniu ir be galo gardžiu derliumi tiesiai iš savo mylimo sodo.
