Asmenybės psichologija jau daugelį dešimtmečių bando atsakyti į klausimą, kodėl žmonės skirtingai reaguoja į tas pačias situacijas, kodėl vieniems reikia nuolatinio šurmulio, o kitiems – tylos ir ramybės. Vienas iš esminių ir plačiausiai nagrinėjamų asmenybės bruožų yra ekstraversija. Dažnai visuomenėje susiduriame su labai supaprastintu požiūriu, teigiančiu, jog tai tiesiog garsiai kalbantys, paviršutiniški ir nuolatinio dėmesio trokštantys asmenys. Tačiau mokslinis ir psichologinis šio asmenybės tipo apibrėžimas yra kur kas gilesnis, sudėtingesnis ir reikalaujantis atidesnės analizės. Žmonės, priklausantys šiam asmenybės tipui, sudaro didelę visuomenės dalį, todėl jų elgsenos, mąstymo procesų ir emocinių poreikių supratimas yra gyvybiškai svarbus tiek asmeniniuose santykiuose, tiek profesinėje aplinkoje. Šio asmenybės tipo atstovai išsiskiria unikaliu būdu apdoroti informaciją bei atgauti dvasines jėgas po patirto streso. Šiame straipsnyje mes išsamiai panagrinėsime, kokie veiksniai nulemia tokį elgesį, kokios savybės yra laikomos esminėmis, su kokiais iššūkiais susiduriama kasdienybėje ir, svarbiausia, kokie klaidingi stereotipai vis dar temdo tikrąjį šių žmonių paveikslą.
Psichologinis ir biologinis asmenybės pagrindas
Sąvoką, apibūdinančią žmogaus orientaciją į išorinį pasaulį, dar dvidešimtojo amžiaus pradžioje pirmasis pasiūlė garsus šveicarų psichiatras ir psichoanalitikas Karlas Jungas (Carl Jung). Pasak jo analitinės psichologijos teorijos, pagrindinis skirtumas tarp skirtingų asmenybės tipų slypi psichinės energijos, dar vadinamos libido, kryptingume. Ekstravertų psichinė energija visada yra natūraliai nukreipta į išorę: žmones, daiktus, įvykius, išorinius procesus ir įvairias veiklas. Būtent dėl šios priežasties jie geriausiai jaučiasi ir vidines baterijas „pasikrauna“ atsidūrę įvykių sūkuryje. Šiuolaikiniai neuromokslų tyrimai taip pat patvirtina šią ilgai gyvavusią teoriją, atskleisdami realius biologinius smegenų veiklos skirtumus. Pastebėta, kad šio asmenybės tipo atstovų smegenyse dopamino – neuromediatoriaus, atsakingo už atlygį, motyvaciją ir malonumo pojūtį – sistema veikia aktyviau ir greičiau, kai jie susiduria su naujais išoriniais stimulais ar aktyviomis socialinėmis interakcijomis. Tai reiškia, kad socialinis bendravimas jiems sukelia tiesioginį fiziologinį ir psichologinį pasitenkinimą.
Be to, skiriasi ir informacijos apdorojimo kelias smegenyse. Tyrimai rodo, kad asmenų, linkusių į išorinį pasaulį, smegenyse neurologiniai takai yra trumpesni, o kraujotaka yra intensyvesnė tose srityse, kurios atsakingos už greitą regimąją, girdimąją bei lytėjimo informaciją. Tai puikiai paaiškina, kodėl jie dažnai reaguoja kur kas operatyviau, greičiau priima sprendimus ir mažiau laiko praleidžia vidinėse refleksijose ar abejonėse prieš imdamiesi realių veiksmų. Jų centrinė nervų sistema tiesiogine to žodžio prasme reikalauja didesnio išorinės stimuliacijos lygio, kad žmogus jaustųsi žvalus, darbingas ir motyvuotas. Jei ilgą laiką tokios stimuliacijos trūksta, jie gali pradėti jausti apatiją, nuobodulį, nerimą ar net didelį fizinį nuovargį, nepaisant to, kad nebuvo fiziškai aktyvūs.
Pagrindiniai bruožai, išduodantys orientaciją į išorę
Nors kiekvienas žmogus yra absoliučiai unikalus, su savo asmeninėmis patirtimis ir išgyvenimais, egzistuoja tam tikras bazinis rinkinys bruožų, kurie vienija daugumą šio tipo atstovų. Šie bruožai pasireiškia pačiose įvairiausiose kasdienėse situacijose, pradedant tuo, kaip asmuo bendrauja su nepažįstamaisiais prekybos centre, ir baigiant tuo, kaip jis sprendžia sudėtingas stresines bei konfliktines situacijas darbo vietoje.
- Energijos gavimas iš socialinės aplinkos: Tai yra pats svarbiausias ir pamatiniams asmenybės struktūros elementams priskiriamas skiriamasis bruožas. Po ilgos, įtemptos ir sunkios darbo dienos toks žmogus atgauna jėgas ne užsidaręs vienas savo kambaryje, o susitikęs su draugais, dalyvaudamas kultūriniuose renginiuose, diskutuodamas su kolegomis ar tiesiog būdamas viešumoje, tarp kitų žmonių šurmulio.
- Polinkis į aktyvų bendravimą ir komunikaciją: Jie paprastai yra labai kalbūs, linkę patys pirmi užmegzti pokalbį ir nevengia reikšti savo nuomonės garsiai net ir esant didelei auditorijai. Jiems dažnai daug lengviau suformuluoti savo mintis kalbant, o ne rašant ar ilgai ir tyliai apgalvojant. Kartais jie pradeda kalbėti dar iki galo nesuformulavę pagrindinės idėjos – pats garsaus kalbėjimo procesas jiems padeda analizuoti informaciją ir mąstyti.
- Itin platus socialinis ratas: Šiems žmonėms nereikalauja didelių pastangų užmegzti naujas pažintis ar pralaužti ledus nepažįstamoje kompanijoje. Jų pažįstamų ir draugų ratas dažniausiai yra labai platus ir įvairialypis. Nors toli gražu ne visi šie santykiai yra labai gilūs ar intymūs, pats įvairovės ir naujų kontaktų faktas jiems teikia džiaugsmą ir plečia jų pasaulėžiūrą.
- Orientacija į veiksmą ir greitą sprendimų priėmimą: Užuot ilgai analizavę visas galimas rizikas, detales ir blogiausius įmanomus scenarijus, jie linkę išbandyti viską praktiškai. Mokymasis per praktiką, asmeninę patirtį, klaidų ir bandymų metodą jiems yra kur kas priimtinesnis ir natūralesnis nei sausas teorinių žinių kaupimas knygose.
- Atvirumas aplinkai ir emocinis išraiškingumas: Jų veido išraiškos, kūno kalba, gestai ir balso tonas dažniausiai būna labai gyvi, dinamiški ir kintantys. Jie lengvai ir natūraliai parodo savo vidines emocijas išoriniam pasauliui, neslepia nei teigiamų, nei neigiamų išgyvenimų, todėl aplinkiniams dažnai visai nesunku nuspėti, kaip jie iš tikrųjų jaučiasi tam tikru momentu.
Visuomenėje įsišakniję mitai, kuriais laikas nustoti tikėti
Nepaisant to, kad apie asmenybės psichologiją ir įvairius tipus šiandien kalbama ir rašoma labai daug, vis dar yra be galo gajūs įvairūs stereotipai. Šie visuomenės sukurti mitai dažnai iškreipia realybę, veda prie nesusipratimų ir trukdo objektyviai vertinti žmones, pasižyminčius natūralia orientacija į išorę.
Mitas: Šiems žmonėms visiškai nereikia vienatvės ir asmeninės erdvės
Vienas didžiausių ir labiausiai paplitusių klaidingų įsitikinimų yra tas, kad socialūs ir aktyvūs žmonės niekada nenori būti vieni ir tiesiog nekenčia ramybės. Tai yra visiška netiesa. Nors jų socialinė baterija efektyviausiai pasikrauna aktyviai bendraujant, nuolatinis buvimas įvykių centre, nesibaigiantys pokalbiai ir didelis triukšmas ilgainiui išsekina net ir pačius aktyviausius asmenis. Jiems lygiai taip pat reikia laiko vidinei refleksijai, ramybei, knygos skaitymui ar tiesiog ramiam buvimui su savo mintimis tyloje. Skirtumas tik tas, kad šios vienatvės ir ramybės poreikis jiems kyla kiek rečiau ir paprastai trunka trumpiau nei, pavyzdžiui, introversijai linkusių žmonių kasdienybėje.
Mitas: Jie yra paviršutiniški ir nesugeba kurti gilių tarpusavio santykių
Vien dėl to, kad šio asmenybės tipo atstovai turi daugybę pažįstamų ir tikrai mėgsta lengvus, neįpareigojančius pokalbius, dažnai klaidingai daroma išvada, jog jie apskritai nesugeba formuoti gilių, ilgalaikių ir prasmingų ryšių su kitais žmonėmis. Iš tikrųjų jie puikiai moka besąlygiškai mylėti, visapusiškai palaikyti artimuosius ir nuodugniai gilintis į sudėtingas dvasines ar gyvenimo problemas. Turimas platus socialinis ratas jokiu būdu neatmeta galimybės turėti kelis itin artimus žmones, su kuriais yra dalijamasi pačiomis intymiausiomis mintimis, paslaptimis ir skaudžiausiais išgyvenimais.
Mitas: Visi jie trykšta absoliučiu pasitikėjimu savimi ir neturi kompleksų
Polinkis drąsiai ir garsiai kalbėti ar nebijoti atsidurti dėmesio centre dažnai naiviai painiojamas su aukšta asmenine saviverte ir absoliučiu nepalaužiamu pasitikėjimu savo jėgomis. Visgi reikia suprasti, kad ekstraversija nusako tik psichinės energijos kryptį ir stimulų apdorojimo būdą, o ne žmogaus giluminį savęs vertinimą. Asmuo gali būti itin socialus, nuolat aktyviai ieškoti kitų žmonių draugijos ir dėmesio, bet tuo pačiu metu tyliai kentėti nuo nepasitikėjimo savimi, didžiulio vidinio nerimo ar nuolatinio išorinio pripažinimo troškimo. Tokiais atvejais nesibaigiantis bendravimas gali tapti net savotišku apsauginiu mechanizmu arba pabėgimu nuo gilių vidinių problemų sprendimo.
Elgesys darbo aplinkoje: ryškiausi privalumai ir kylantys iššūkiai
Profesinėje srityje asmenybės tipas vaidina milžinišką ir dažnai lemiamą vaidmenį. Nuo to, kaip mes natūraliai bendraujame su aplinka ir kaip priimame naują informaciją, priklauso mūsų sėkmė įvairiose industrijose. Orientuoti į išorę darbuotojai paprastai visada išsiskiria itin stipriais ir įtikinamais komunikacijos įgūdžiais, gebėjimu žaibiškai prisitaikyti prie nuolat besikeičiančių aplinkybių ir natūraliu polinkiu noriai dirbti komandoje. Jiems puikiai sekasi tokiose dinamiškose srityse kaip tiesioginiai pardavimai, viešieji ryšiai, didelių renginių organizavimas, žmogiškųjų išteklių valdymas, žurnalistika ir klientų aptarnavimas. Šiose sferose nuolatinis ir intensyvus bendravimas yra ne sekinanti prievolė, o natūralus kasdienis variklis, stumiantis į priekį.
Komandinių susirinkimų, posėdžių ir strateginių diskusijų metu tokie darbuotojai dažniausiai yra pagrindiniai idėjų generatoriai. Jie visiškai nebijo viešai išsakyti net ir ne iki galo apgalvotų ar rizikingų minčių, kas neretai paskatina naudingas ir labai kūrybingas idėjų generavimo sesijas. Tačiau ši puiki savybė kartais gali tapti ir rimtu iššūkiu visai komandai. Kadangi jie linkę greitai perimti iniciatyvą ir dominuoti pokalbiuose, gali visai netyčia ir be jokios piktos valios užgožti tylesnius, labiau į save orientuotus kolegas, kurių idėjos gali būti ne ką prastesnės. Dėl šios priežasties brandūs ir save reguliariai analizuojantys asmenys turi nuolat mokytis sąmoningai daryti ilgesnes pauzes pokalbiuose, tikslingai užduoti klausimus kitiems ir ugdyti aktyvaus klausymosi įgūdžius. Kitas svarbus iššūkis – rutininis darbas absoliučioje vienatvėje. Ilgas sėdėjimas vienam prie sudėtingos duomenų analizės ar techninių dokumentų be jokio gyvo socialinio kontakto gali labai greitai sumažinti jų darbo motyvaciją, pasitenkinimą veikla ir bendrą produktyvumą.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK) apie šį asmenybės tipą
Žmogaus psichologijos ir asmenybės tipologijos temos kasdien kelia daug įvairių ir įdomių klausimų. Žemiau pateikiame išsamius atsakymus į tuos klausimus, kurie kyla dažniausiai, kai giliau analizuojamas šis konkretus socialinis ir elgsenos modelis.
- Ar žmogaus asmenybės tipas gali kardinaliai pasikeisti bėgant metams? Mokslininkai ir psichologai teigia, kad pamatinis asmenybės tipas, kuris yra stipriai susijęs su žmogaus centrinės nervų sistemos išsivystymu ir smegenų biologija, išlieka gana stabilus per visą žmogaus gyvenimą. Tačiau žmogui senstant, bręstant, mokantis iš klaidų ir įgyjant unikalios gyvenimiškos patirties, jo išorinis elgesys neabejotinai keičiasi. Labai aktyvus ir triukšmingas jaunuolis brandžiame amžiuje gali tapti kur kas ramesnis, labiau vertinantis tylą, gamtą ir siauresnį ištikimų draugų ratą, tačiau jo pirminis psichologinės energijos pasikrovimo šaltinis greičiausiai išliks toks pat. Šis fenomenas visuomenėje dažnai klaidinančiai vadinamas visišku asmenybės pasikeitimu, nors iš tiesų psichologijoje tai yra tik sėkminga socialinė adaptacija ir asmenybės evoliucija bei augimas.
- Kaip tiksliai žinoti, ar esu ekstravertas, ar visgi ambivertas? Jeigu po ilgos savianalizės jaučiate, kad jums gyvenime lygiai taip pat vienodai reikia tiek aktyvaus, triukšmingo socialinio gyvenimo, tiek visiškai ramios, niekieno netrikdomos vienatvės, o jūsų elgesys visuomenėje labai smarkiai priklauso nuo konkretaus konteksto, aplinkos ar net tos dienos nuotaikos, labai didelė tikimybė, kad esate ambivertas. Ambivertai yra itin lankstūs asmenys, esantys asmenybės spektro aukso viduryje. Jie gali puikiai jaustis dideliame ir garsiame vakarėlyje, bet lygiai taip pat be jokio psichologinio diskomforto gali praleisti visą savaitgalį vieni namuose žiūrėdami filmus. Tuo tarpu ryškūs ir stiprūs ekstraversijos atstovai ilgesnę socialinę izoliaciją išgyvena kur kas sunkiau, greitai pradeda jausti nerimą ir jaučia milžinišką fizinį bei psichologinį poreikį kuo greičiau grįžti į aktyvią visuomenę.
- Ar šiems žmonėms sekasi kurti šeimą ir ilgalaikius santykius su intravertais? Taip, be jokios abejonės. Psichologų praktika rodo, kad dažnai tokie priešingybių santykiai yra labai sėkmingi ir tvirti, nes skirtingi partneriai vienas kitą tobulai papildo ir užpildo trūkstamas spragas. Aktyvesnis partneris gali padėti ramesniam išplėsti savo socialinę komforto zoną, paskatinti jį drąsiau išbandyti naujas veiklas, keliauti ar užmegzti naudingas pažintis. Tuo tarpu ramybei ir introversijai linkęs partneris suteikia šeimai taip reikalingo stabilumo, išmoko aktyvųjį partnerį įsiklausyti į savo vidinius poreikius, skatina lėtesnį gyvenimo tempą ir gilesnę, prasmingesnę vidinę refleksiją. Svarbiausia ir esminė taisyklė tokiuose santykiuose yra didžiulė abipusė pagarba vienas kito prigimtiniams poreikiams – vienam būtina leisti nevaržomai socializuotis, o kitam – suteikti pakankamai erdvės vienatvei asmeninėje erdvėje, visiškai dėl to neįsižeidžiant ir nepriimant to asmeniškai.
Asmeninio potencialo realizavimas ir harmoningos aplinkos kūrimas
Kiekvienas asmenybės bruožas, koks jis bebūtų, turi savo unikalią ir neįkainojamą vertę pasaulyje. Žmonės, kurių dvasinė ir fizinė energija nukreipta į išorinę aplinką, atlieka nepaprastai svarbų, o kartais ir gyvybiškai būtiną vaidmenį visos visuomenės ir bendruomenių struktūroje. Jie yra būtent tie asmenys, kurie dažniausiai suburia bendruomenes į vieną kumštį, drąsiai inicijuoja reikalingus socialinius ar politinius pokyčius, kuria plačius socialinius ir profesinius tinklus bei nenuilstamai palaiko dinamišką bendravimo ritmą didelėse organizacijose, įmonėse bei savo pačių šeimose. Jų neblėstantis entuziazmas, unikalus gebėjimas užkrėsti kitus asmenis savo pozityviomis idėjomis ir nuolatinis noras veikti bei judėti į priekį yra pagrindinė varomoji daugelio socialinių, kultūrininių ir verslo inovacijų jėga.
Visgi, norint maksimaliai, saugiai ir tvariai išnaudoti šio asmenybės tipo potencialą visose gyvenimo srityse, būtina atkreipti didelį dėmesį į psichologinį sąmoningumą. Nors natūralus prigimtinis polinkis veikti greitai ir nuolat ieškoti intriguojančių išorinių stimulų teikia daug džiaugsmo ir energijos, labai svarbu išmokti subalansuoti savo intensyvias emocijas. Per didelis įsitraukimas į išorinį pasaulį, nuolatinis bėgimas, pamirštant vidinę ramybę ir savo tikruosius poreikius, galiausiai gali privesti prie rimto emocinio perdegimo sindromo ar fizinio išsekimo. Todėl net ir pačiose aktyviausiose, minučių tikslumu suplanuotose dienotvarkėse privalo atsirasti šiek tiek laiko ramioms pauzėms, kurių metu objektyviai įvertinami asmeniniai jausmai, pasiekimai ir ateities tikslai. Pilnai supratus savo tikrąsias stipriąsias puses ir išmokus kantriai toleruoti bei efektyviai valdyti asmenines silpnybes, galima sukurti ne tik labai sėkmingą profesinę karjerą, bet ir neįtikėtinai tvirtus, pilnavertiškus, atvirus ir emociškai praturtinančius santykius su visais aplinkiniais. Tikrosios gyvenimo harmonijos paslaptis slypi ne desperatiškame bandyme pakeisti savo duotą prigimtį ar prisitaikyti prie kitų diktuojamų madų, o sąmoningame mokėjime tą prigimtį nuoširdžiai priimti, mylėti ir protingai pritaikyti kuriamoje aplinkoje.
