Gimdos mioma yra vienas dažniausių gerybinių navikų, su kuriuo susiduria reprodukcinio amžiaus moterys visame pasaulyje. Skaičiuojama, kad pasaulinė statistika yra gana stulbinanti – net iki aštuoniasdešimties procentų moterų bent kartą savo gyvenime išsivysto šie dariniai. Nors skaičiai skamba grėsmingai, didžioji dalis moterų apie šią būklę net neįtaria, nes pradinėse stadijose arba esant smulkiems dariniams, liga nesukelia jokių apčiuopiamų ar pastebimų simptomų. Visgi, kai miomos pradeda aktyviai augti, keisti gimdos struktūrą ar stipriai spausti aplinkinius dubens organus, jos gali sukelti didelį diskomfortą, fizinį skausmą ir drastiškai paveikti bendrą moters gyvenimo kokybę bei kasdienę rutiną. Nors išgirdus gydytojo ištartą žodį auglys dažnai kyla panika ir nerimas dėl onkologinių susirgimų, labai svarbu aiškiai pabrėžti, kad miomos yra gerybinės kilmės dariniai, kurių supiktybėjimo rizika yra mikroskopinė. Ši ginekologinė būklė per dešimtmečius yra itin išsamiai ištirta, todėl šiuolaikinė medicina gali pasiūlyti platų ir efektyvų spektrą būdų, kaip ją kontroliuoti, sumažinti simptomus ar visiškai pašalinti problemą chirurginiu keliu.
Realybėje daugelis moterų ilgą laiką ignoruoja pirmuosius kūno siunčiamus signalus, priskirdamos atsiradusį diskomfortą, gausesnį kraujavimą ar nuovargį natūraliems menstruacijų ciklo svyravimams, stresui darbe ar tiesiog greitam gyvenimo tempui. Tai yra viena didžiausių klaidų, leidžiančių ligai progresuoti ir komplikuoti ateities gydymą. Reguliarus savo kūno stebėjimas, neatidėliojami vizitai pas ginekologą atliekant profilaktinius tyrimus yra esminiai veiksniai, leidžiantys aptikti patologiją ankstyvoje stadijoje. Kadangi reprodukcinė sveikata yra sudėtinga ir reikalaujanti ypatingo dėmesio, būtina suprasti ligos prigimtį. Detaliai nagrinėdami šią aktualią temą, išsiaiškinsime, kaip tiksliai susidaro šie gerybiniai dariniai, kokie specifiniai kūno požymiai leidžia juos įtarti laiku ir kokios modernios medicininės priemonės bei sprendimai šiandien padeda moterims susigrąžinti pilnavertį, aktyvų gyvenimą be skausmo, nepatogumų ir nuolatinės įtampos.
Kas tiksliai yra gimdos mioma ir kaip ji formuojasi?
Gimdos mioma, kuri medicininiuose dokumentuose dažnai dar vadinama lejomioma arba fibroma, yra kieto audinio gerybinis navikas. Jis išsivysto iš gimdos lygiųjų raumenų ląstelių (miometriumo) ir jas apsupančio jungiamojo audinio. Šių darinių anatomija ir elgsena organizme yra labai įvairi. Miomos gali būti pačių įvairiausių dydžių: nuo mikroskopinių, vos vieno milimetro dydžio mazgelių, kurių neįmanoma pamatyti plika akimi ir kartais net sunku pastebėti per įprastą ultragarsą, iki masyvių, dešimtis centimetrų siekiančių darinių. Ekstremaliais, užleistais atvejais didžiulės miomos išplečia gimdos ertmę tiek, kad vizualiai moters pilvas atrodo taip, lyg ji būtų penktą ar net šeštą mėnesį nėščia. Be to, miomos gali augti pavieniui, kaip vienas izoliuotas mazgas, tačiau kur kas dažnesnė klinikinė praktika rodo, kad pasitaiko dauginiai miomų mazgai, išsibarstę skirtingose gimdos dalyse.
Jų augimo tempas ir vystymosi dinamika yra absoliučiai individualūs. Praktikoje pastebima, kad kai kurios miomos gali ilgus metus išlikti stabilaus dydžio, nesukeldamos jokių problemų. Tuo tarpu kitos, ypač veikiamos hormoninių audrų, pavyzdžiui, nėštumo metu, gali pradėti itin agresyviai ir greitai augti. Patologinis procesas dažniausiai prasideda, kai vos viena raumeninė ląstelė dėl tam tikrų genetinių ar aplinkos veiksnių mutuoja ir pradeda nekontroliuojamai dalintis. Ji suformuoja kietą, tankios, guminės konsistencijos mazgą, kuris savo struktūra ryškiai skiriasi nuo aplinkinio sveiko, elastingo gimdos audinio.
Pagrindinės gimdos miomų rūšys pagal lokalizaciją
Klinikinė simptomatika, galimos komplikacijos ir, žinoma, gydymo metodai tiesiogiai priklauso nuo to, kurioje tiksliai gimdos vietoje mioma susiformuoja ir į kurią pusę ji plečiasi. Pagal augimo kryptį ir vietą medicinoje išskiriami trys pagrindiniai miomų tipai, turintys savo specifinius bruožus:
- Intramuralinės miomos: Tai pats dažniausias miomų tipas, diagnozuojamas didžiajai daliai pacienčių. Šie dariniai auga pačioje gimdos raumeninėje sienelėje, jos viduryje. Kai intramuralinė mioma aktyviai auga ir padidėja, ji iškreipia ir ištempia gimdos formą, padidindama jos bendrą tūrį. Dėl šios priežasties moteris gali jausti nuolatinį tempimo ar sunkumo jausmą pilvo apačioje, o mėnesinės tampa gerokai gausesnės ir ilgesnės.
- Subserozinės miomos: Šio tipo mazgai formuojasi išorinėje gimdos sienelės dalyje (po seroziniu dangalu) ir auga į išorę, link pilvo ertmės. Nors šios miomos retai sukelia gausius kraujavimus ar stiprius menstruacijų ciklo sutrikimus, jos tampa pavojingos dėl savo dydžio. Augdamos į išorę, jos pradeda mechaniškai spausti gretimus organus. Jei spaudžiama šlapimo pūslė, atsiranda nuolatinis poreikis šlapintis, jei tiesioji žarna – kamuoja lėtinis vidurių užkietėjimas ar net nugaros apatinės dalies skausmai.
- Submukozinės miomos: Nors tai bene rečiausiai pasitaikantis fibromų tipas, būtent jis sukelia pačias sunkiausias klinikines problemas. Submukozinės miomos auga iškart po vidine gimdos gleivine (endometriumu) ir išsikiša tiesiai į gimdos ertmės vidų. Tokia lokalizacija lemia tai, kad net ir visai nedideli, vos kelių centimetrų tokio tipo mazgai tampa itin gausaus, anemiją sukeliančio kraujavimo, stiprių spazminių skausmų bei rimtų vaisingumo problemų pagrindine priežastimi.
Kodėl atsiranda gimdos miomos: pagrindiniai rizikos veiksniai
Nors mokslas sparčiai tobulėja, tyrėjai dar nėra pateikę galutinio, vienareikšmio atsakymo, koks konkretus mechanizmas paleidžia miomos formavimosi procesą. Tačiau ilgalaikiai klinikiniai tyrimai atskleidė aiškų kelių pagrindinių veiksnių kompleksą, kuris skatina šių darinių atsiradimą, dauginimąsi ir augimą moters organizme.
- Hormoninis disbalansas ir lygis: Moteriškieji lytiniai hormonai estrogenas ir progesteronas, kurie kas mėnesį natūraliai paruošia gimdos gleivinę galimam apvaisinto kiaušinėlio priėmimui, yra tiesiogiai, biologiškai susiję su miomų augimu. Atlikus audinių tyrimus nustatyta, kad miomų ląstelės turi nepalyginamai daugiau estrogenų ir progesterono receptorių nei normalios, sveikos gimdos raumenų ląstelės. Būtent dėl šio hormoninio jautrumo miomos dažniausiai auga aktyviuoju reprodukciniu moters gyvenimo laikotarpiu ir natūraliai susitraukia ar net išnyksta prasidėjus menopauzei, kai šių hormonų lygis kraujyje drastiškai sumažėja.
- Genetinis polinkis ir paveldimumas: Genetika atlieka nepaprastai svarbų vaidmenį fibromų išsivystyme. Jeigu jūsų artimos kraujo giminės – motina, sesuo ar močiutė – turėjo diagnozuotų miomų, tikimybė jums susidurti su šia problema išauga net kelis kartus. Laboratorijose mokslininkai yra atradę specifinius genetinio kodo pakitimus (mutacijas), kurie sistemingai randami miomų audiniuose, tačiau niekada neaptinkami aplinkinėse sveikose ląstelėse.
- Gyvenimo būdo ir mitybos įtaka: Vis daugiau dėmesio skiriama mitybos įpročiams. Epidemiologiniai tyrimai patvirtina, kad mityba, kurioje dominuoja raudona mėsa bei gausus perdirbtų produktų kiekis, stipriai padidina miomų atsiradimo riziką. Priešingai, racionas, turtingas žalių lapinių daržovių, citrusinių vaisių ir kokybiškų pieno produktų, veikia kaip apsauginis faktorius. Taip pat milžinišką įtaką turi antsvoris ir nutukimas. Riebalinis audinys organizme veikia kaip endokrininis organas ir gamina papildomus estrogeno kiekius, todėl antsvorį turinčios moterys patiria kur kas didesnę hormonų stimuliaciją, maitinančią miomas.
- Kiti šalutiniai faktoriai: Tokie aspektai kaip labai ankstyva pirmųjų menstruacijų (menarchės) pradžia, lėtinis vitamino D trūkumas, reguliarus ir gausus alkoholio (ypač alaus) vartojimas bei nuolatinis lėtinis stresas taip pat priskiriami prie potencialių rizikos veiksnių, silpninančių imunitetą ir skatinančių audinių hiperplaziją.
Simptomai, kurie išduoda miomos atsiradimą
Kaip jau buvo trumpai užsiminta, milžiniška dalis moterų gyvena visiškai nejusdamos jokio diskomforto, todėl miomos dažniausiai tampa netikėtu radiniu ir diagnozuojamos atsitiktinai per kasmetinę profilaktinę ginekologinę apžiūrą. Tačiau toms pacientėms, kurios patiria klinikinius simptomus, jie gali būti itin varginantys, sekinantys ir visiškai sutrikdantys įprastą asmeninį bei profesinį gyvenimą. Požymių pobūdis, intensyvumas ir skausmo lygis labiausiai priklauso nuo miomų kiekio, jų masės ir tikslios padėties organo atžvilgiu.
Vienas iš labiausiai paplitusių ir labiausiai gąsdinančių simptomų – radikaliai pakitęs menstruacijų pobūdis ir gausus kraujavimas. Moterys pastebi, kad įprastos menstruacijos tampa nevaldomos, neįprastai gausios ir trunka kur kas ilgiau (neretai daugiau nei septynias ar aštuonias dienas). Dažnai išsiskiria dideli, išgąsdinti galintys kraujo krešuliai. Dėl tokio reguliaraus ir didelio kraujo kiekio netekimo organizmas nebespėja atstatyti geležies atsargų, todėl dažnai išsivysto sunki geležies stokos anemija (mažakraujystė). Ši komplikacija pasireiškia nuolatiniu, net po miego nepraeinančiu nuovargiu, raumenų silpnumu, galvos svaigimu, dėmesio koncentracijos sumažėjimu ir pastebimai išblyškusia veido oda.
Kitas itin dažnas nusiskundimas ginekologo kabinete yra lėtinis skausmas, pilnumo bei spaudimo jausmas dubens srityje. Didelės masės miomos dubenyje užima daug vietos ir suteikia nuolatinį sunkumo pojūtį pilvo apačioje. Jei toks apimties padidėjimas nukreiptas į priekį, darinys spaudžia šlapimo pūslę. Tai lemia varginantį ir dažną norą šlapintis net naktį arba, atvirkščiai, negalėjimą pilnai ištuštinti pūslės, kas didina šlapimtakių infekcijų riziką. Jei mioma auga atgal link stuburo ir spaudžia storąją bei tiesiąją žarną, moterį gali ilgai varginti vidurių užkietėjimas, hemorojus, taip pat nugaros apatinės dalies ar net sėdmenų bei kojų skausmai, atsirandantys dėl spaudžiamų dubens nervų.
Papildomi, tačiau psichologiškai ir fiziškai ne mažiau svarbūs simptomai apima skausmingus lytinius santykius (dispareuniją), kurie griauna intymų gyvenimą, bei rimtas vaisingumo ir nėštumo išnešiojimo problemas. Submukozinės miomos dažnai deformuoja gimdos ertmę tiek, kad trukdo apvaisintam kiaušinėliui sėkmingai implantuotis gimdos gleivinėje. Dėl to gali pasitaikyti ilgalaikis nevaisingumas, pasikartojantys ankstyvi persileidimai, o pastojus – atsiranda priešlaikinio gimdymo, placentos atšokos ar cezario pjūvio poreikio rizika.
Kaip diagnozuojama ir vertinama ši liga?
Šiuolaikinėmis medicinos sąlygomis diagnozuoti gimdos miomą įprastai yra labai greita ir visai nesudėtinga. Dažnai patyręs gydytojas ginekologas gali įtarti šią patologiją tiesiog per bimanualinę (rankomis atliekamą) apžiūrą, kurios metu apčiuopia netaisyklingos formos, asimetrišką, padidėjusią ar neįprastai kietą gimdą. Tačiau vien fizinės apžiūros nepakanka. Diagnozei galutinai patvirtinti, vizualizuoti miomų struktūrą, suskaičiuoti jų kiekį ir tiksliai išmatuoti gabaritus, visada atliekamas transvaginalinis ultragarsinis tyrimas (echoskopija). Tai yra auksinis diagnostikos standartas – greitas, neskausmingas, jokios spinduliuotės neturintis ir labai informatyvus metodas.
Sudėtingesniais klinikiniais atvejais, pavyzdžiui, kai miomų yra labai daug, jos yra gigantiškos, kai planuojama tiksli chirurginė intervencija arba kai gydytojui reikia diferencijuoti miomą nuo piktybinio kiaušidžių naviko ar adenomiozės, pacientė siunčiama atlikti magnetinio rezonanso tomografijos (MRT) tyrimą. Tai pats detaliausias vaizdinis tyrimas. Dar vienas svarbus diagnostinis įrankis – histeroskopija. Tai minimaliai invazinė procedūra, kurios metu per makštį ir gimdos kaklelį į gimdos vidų įvedama mikroskopinė kamera su šviesos šaltiniu. Šis tyrimas leidžia ginekologui tiesiogiai apžiūrėti gimdos vidų ir itin tiksliai įvertinti gleivinę pažeidžiančias submukozines miomas. Be to, diagnozuojant ligą, visada atliekami ir kraujo tyrimai, siekiant nustatyti hemoglobino ir feritino kiekį bei įvertinti kraujavimo sukeltą mažakraujystę.
Šiuolaikiniai miomų gydymo būdai: ką svarbu žinoti?
Pacientėms svarbu suvokti, kad vienodo gydymo šablono, tinkančio visoms, tiesiog nėra. Gydymo taktika kaskart pasirenkama griežtai individualiai, atsižvelgiant į daugybę faktorių: moters amžių (ar ji artėja prie menopauzės), patiriamų simptomų agresyvumą, fibromų dydį ir vietą, bei, kas ypač svarbu, moters planus ateityje susilaukti vaikų. Be to, būtina akcentuoti, kad toli gražu ne kiekvieną aptiktą miomą apskritai būtina operuoti ar intensyviai gydyti. Jei navikai yra maži ir moteris nejaučia jokių simptomų, patikimiausia taktika yra „budrus laukimas“. Tai reiškia reguliarius apsilankymus pas ginekologą kas 6–12 mėnesių ir stebėseną ultragarsu, vertinant augimo dinamiką.
Tais atvejais, kai gydymas tampa neišvengiamas dėl prastėjančios gyvenimo kokybės, jis paprastai dalijamas į konservatyvų (medikamentinį) ir intervencinį (chirurginį). Medikamentinis gydymas nėra skirtas miomos stebuklingam panaikinimui – vaistai negali priversti didelio audinio gabalo visiškai ištirpti. Jų pagrindinis tikslas yra suvaldyti sekinančius simptomus. Malšinant skausmą ir uždegimą efektyviai veikia nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo. Tuo tarpu ciklui sureguliuoti ir itin gausiam kraujavimui stabdyti dažniausiai pasitelkiama hormonų terapija – pradedant įprastomis sudėtinėmis kontraceptinėmis tabletėmis, baigiant specialios hormoninę medžiagą (levonorgestrelį) išskiriančios spiralės įvedimu į gimdą. Yra ir specifinių receptinių vaistų, blokuojančių hormonų gamybą smegenyse, kurie sukelia laikiną dirbtinę menopauzę ir taip priverčia miomas prieš operaciją šiek tiek susitraukti.
Chirurginis ir minimaliai invazinis gydymas pasirenkamas tada, kai vaistai neduoda norimo efekto, kai miomos sukelia spaudimą organams arba kai jos tiesiogiai trukdo pastoti. Medicinos technologijos siūlo keletą skirtingų chirurginių kelių:
- Miomektomija: Tai reprodukciją išsauganti, tausojanti operacija, skirta pašalinti pačius miomos mazgus išsaugant gimdos vientisumą. Tai absoliutus prioritetas toms moterims, kurios ateityje planuoja turėti biologinių vaikų. Priklausomai nuo mazgų dydžio, ši operacija gali būti atliekama histeroskopu, laparoskopu (per mažus pjūvelius pilve) arba atviru pjūviu.
- Gimdos arterijų embolizacija: Tai labai moderni, operacinio pjūvio nereikalaujanti procedūra, kurią atlieka intervenciniai radiologai. Per mažą dūrį kirkšnies arterijoje į kraujagysles, maitinančias gimdos miomas, suleidžiamos mikroskopinės dalelės. Jos užkemša kraujotaką, dėl to mioma „badaudama“ palaipsniui nyksta ir smarkiai susitraukia.
- Magnetinio rezonanso kontroliuojama ultragarso abliacija (HIFU): Tai neinvazinis metodas, kai miomos audinys tiesiog sunaikinamas naudojant aukšto intensyvumo fokusuotas ultragarso bangas, kurios įkaitina ir sunaikina ląsteles nenaudojant jokių pjūvių.
- Histerektomija: Tai yra radikaliausias metodas – visiškas gimdos organo pašalinimas. Šiandien tai atliekama tik išimtiniais, labai sunkiais atvejais, kai miomos milžiniškos, sukelia pavojų gyvybei dėl kraujavimo, o moteris yra tvirtai nusprendusi daugiau neturėti vaikų arba yra arti menopauzės. Tai vienintelis gydymo būdas, po kurio miomos garantuotai niekada nebeatsinaujins.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK) apie gimdos miomas
Gydytojo kabinete išgirdusios šią diagnozę, pacientės neretai sutrinka. Baimė dėl nežinomybės ir internete randama klaidinanti informacija sukelia daugybę klausimų. Žemiau pateikiame argumentuotus, medicininiais faktais pagrįstus atsakymus į pačius aktualiausius ir dažniausiai moterų užduodamus klausimus:
Ar diagnozuota mioma gali ilgainiui virsti vėžiu?
Tai neabejotinai viena didžiausių pacienčių baimių. Tačiau labai svarbu išlikti ramioms ir žinoti, kad miomos yra absoliučiai gerybiniai augliai. Rizika, kad mioma dėl kokių nors priežasčių supiktybės ir virs pavojingu onkologiniu susirgimu (pavyzdžiui, sarkoma), yra mikroskopinė ir praktikoje nesiekia nė vieno procento. Dar svarbiau yra tai, jog šiuolaikinis mokslas laikosi nuomonės, kad piktybiniai gimdos raumenų navikai susidaro visiškai savarankiškai, o ne išsivysto transformuodamiesi iš jau esančios ir ramiai tūnančios gerybinės miomos.
Ar turint miomą įmanoma saugiai pastoti ir sėkmingai išnešioti kūdikį?
Taip, dauguma reprodukcinio amžiaus moterų, turinčių nedidelių miomų, sėkmingai pastoja natūraliu būdu ir nėštumo metu neturi visiškai jokių rimtų komplikacijų. Viską lemia darinio padėtis. Didžiausią riziką kelia į gimdos ertmę augančios miomos, kurios gali veikti kaip savotiška kontraceptinė spiralė, neleisdamos embrionui prisitvirtinti. Tačiau net ir pastojus su mioma, nėštumą būtina prižiūrėti atidžiau, nes dėl dramatiškai padidėjusio estrogenų kiekio ir intensyvios kraujotakos dubenyje miomos gali pradėti staigiai didėti, kartais sukeldamos stiprų skausmą.
Ar gali atsirasti naujų miomų po menopauzės?
Mediciniškai tai yra labai mažai tikėtina ir itin retai pasitaikanti situacija. Kadangi fibromų formavimąsi ir augimą tiesiogiai maitina aktyvūs moteriški lytiniai hormonai, kurių gamyba kiaušidėse menopauzės metu praktiškai sustoja, naujos miomos vyresniame amžiuje nebesusidaro. Jau anksčiau susiformavusios miomos po menopauzės dažniausiai išsausėja, susitraukia ir nustoja kelti bet kokius simptomus. Jei gydytojas pastebi greitą darinio augimą moteriai esant postmenopauzėje, tai yra rimtas pavojaus signalas, reikalaujantis skubių onkologinių tyrimų.
Ar liaudiškos natūralios priemonės, pirtys ir dietos gali išgydyti šią ligą?
Svarbu elgtis atsakingai ir netikėti klaidinančiais mitais – jokia pasaulyje egzistuojanti specifinė dieta, stebuklinga žolelių arbata ar maisto papildas negali ištirpdyti ir panaikinti jau susidariusio kieto raumeninio miomos audinio. Tiesa ta, kad sveikas gyvenimo būdas, optimalaus kūno svorio palaikymas ir subalansuota mityba išties gali padėti sumažinti uždegiminius procesus ir taip sulėtinti tolesnį darinių augimą bei palengvinti kai kuriuos simptomus, tačiau tai nėra gydymas. Pasikliauti vien netradicine medicina esant simptominiams mazgams yra labai pavojinga, nes delsiant galima sulaukti rimtų komplikacijų, po kurių prireiks kur kas sudėtingesnės operacijos.
Kada būtina neatidėliojant kreiptis į gydytoją?
Nors miomos dažniausiai yra priskiriamos prie lėtinių būklių, kurios tiesiog stebimos ir nekelia tiesioginio, tiesioginio pavojaus gyvybei, tam tikrose klinikinėse situacijose bet koks delsimas gali būti ypač pražūtingas. Savalaikė ir greita medicininė pagalba gali užkirsti kelią labai sunkioms komplikacijoms, išgelbėti paciento reprodukcinę sveikatą ir padėti išvengti neatidėliotinos chirurginės operacijos pašalinant organą. Labai svarbu atsakingai įsiklausyti į organizmo siunčiamus pavojaus signalus ir, jiems pasireiškus, kuo greičiau susisiekti su ginekologu ar vykti į skubios pagalbos skyrių.
Vienas iš rimčiausių ir greitos reakcijos reikalaujančių pavojaus signalų yra staigus, ūmus pilvo apatinės dalies arba dubens skausmas, primenantis stiprius dūrius ar spazmus. Šis simptomas gali reikšti, kad mioma, auganti išorėje ant vadinamosios „kojelės“, dėl staigaus judesio persisuko aplink savo ašį, taip visiškai nutraukdama kraujo tiekimą į patį auglį. Ši ūmi būklė sukelia labai greitą audinių nykimą (nekrozę), dėl kurios išsivysto stiprus uždegimas pilvo ertmėje. Tokia situacija reikalauja neatidėliotinos skubios chirurginės intervencijos, nes laukiant skausmas taps nepakeliamas, o uždegimas gali išplisti į aplinkinius organus.
Kitas kritinis ir gyvybei pavojingas požymis yra neįprastai gausus, nesustabdomas kraujavimas iš lytinių takų. Tai situacija, kai kraujavimas visiškai nepriklauso nuo įprasto menstruacijų grafiko, arba kai menstruacijų metu tenka keisti didžiausio sugeriamumo higienos priemones dažniau nei kas valandą, ir tai tęsiasi kelias valandas iš eilės. Toks masyvus kraujo netekimas gali itin greitai, vos per pusdienį, sukelti kritinę anemijos būklę bei pavojingą kraujospūdžio kritimą. Tokiu atveju pacientei prireikia skubaus skysčių atstatymo lašelinėmis ir neretai – skubaus kraujo perpylimo. Be to, jei pastebite labai staigų, asimetrišką pilvo apimties padidėjimą per itin trumpą laiką, apčiuopiate kietą guzą tiesiai virš gaktikaulio, jaučiate nuolatinį nenumalšinamą spaudimą šlapimo pūslei, dėl kurio apskritai sutrinka šlapinimosi funkcija – delsti jokiu būdu negalima. Savigyda ar skausmą malšinančių vaistų gėrimas saujomis tokiose situacijose yra griežtai draudžiamas. Tik profesionalus gydytojas ginekologas, skubiai atlikęs ultragarsinį vertinimą, gali tiksliai nustatyti gresiančios komplikacijos priežastį ir paskirti atitinkamą, efektyvų ir moters sveikatą apsaugantį gydymo planą.
