Šiltasis metų laikas Lietuvoje neatsiejamas nuo poilsio gamtoje, iškylų miškuose, žygių ar tiesiog ramaus laiko leidimo sodybose bei miesto parkuose. Tačiau kartu su atbundančia ir žaliuojančia gamta suaktyvėja ir vieni pavojingiausių mūsų krašto parazitų – erkės. Lietuva geografiškai priklauso endeminei zonai, kurioje sergamumas erkių platinamomis ligomis, tokiomis kaip erkinis encefalitas ir Laimo liga, yra vienas didžiausių visoje Europoje. Kadangi erkės įkandimas yra visiškai neskausmingas, daugelis žmonių net nepastebi to momento, kai šis smulkus voragyvis įsisiurbia į odą. Laiku neatpažinus įkandimo ir nesiėmus tinkamų bei savalaikių priemonių, gali išsivystyti sunkios, ilgalaikės ar net visam gyvenimui liekamosios sveikatos problemos. Dėl šios priežasties kiekvienam, leidžiančiam laiką gamtoje, yra gyvybiškai svarbu žinoti, kaip vizualiai atrodo erkės pažeista vieta, kokie yra pirmieji pavojaus signalai organizme ir, svarbiausia, kaip elgtis bei kada neatidėliojant prašyti medicinos specialistų pagalbos.
Erkės savo aukos tyko ne medžiuose, kaip dažnai klaidingai manoma, o aukštoje žolėje, krūmuose ar ant neaukštų augalų lapų, paprastai ne aukščiau kaip pusantro metro nuo žemės paviršiaus. Pajutusios artėjantį žmogų ar gyvūną, jos prikimba prie drabužių ir tuomet ieško tinkamiausios vietos įsisiurbti. Dažniausiai pasirenkamos tos kūno vietos, kur oda yra ploniausia ir geriausiai aprūpinta kraujagyslėmis: kaklas, paausiai, pažastys, kirkšnys, pakinkliai bei plaukuotoji galvos dalis. Šis procesas gali užtrukti nuo keliolikos minučių iki kelių valandų, todėl reguliarus kūno apžiūrėjimas dar būnant gamtoje gali padėti išvengti nemalonaus kontakto. Vis dėlto, jeigu parazitui pavyko pasiekti savo tikslą, labai svarbu laiku identifikuoti pažeidimą.
Kaip vizualiai atpažinti erkės įkandimą ir odos reakciją
Erkės įkandimas smarkiai skiriasi nuo kitų vabzdžių, pavyzdžiui, uodų, vapsvų ar sparvų, įkandimų. Pagrindinė priežastis, kodėl mes nejaučiame erkės įsisiurbimo, yra ta, kad kartu su savo seilėmis parazitas į žmogaus odą suleidžia specialių anestetinių (nuskausminamųjų) medžiagų bei kraujo krešėjimą stabdančių fermentų. Dėl šios unikalios biologinės savybės įkandimo vietoje neatsiranda staigaus niežulio, ūmaus skausmo ar stipraus patinimo, kuris būdingas uodo ar bitės įgėlimui.
Dažniausiai erkės įkandimą išduoda tiesiog odoje atsiradęs mažas, juodas arba tamsiai rudas taškelis, kuris iš tikrųjų yra pats parazitas. Pradinėje stadijoje, kol erkė dar nėra prisigėrusi kraujo, ji gali būti vos aguonos grūdo ar smeigtuko galvutės dydžio, todėl ją lengva sumaišyti su apgamu, mažu šašu ar purvo krisleliu. Aplink įsisiurbusią erkę oda gali šiek tiek parausti – tai yra natūrali vietinė organizmo reakcija į svetimkūnį ir vabzdžio seiles. Šis pirminis paraudimas paprastai būna nedidelis, vos kelių milimetrų ar iki vieno centimetro skersmens, ir neturėtų kelti didelio nerimo, jeigu jis nedidėja.
Kai erkė prisigeria kraujo, jos kūnas išsipučia ir gali tapti pilkšvos, šviesiai rudos ar net balkšvos spalvos, primindamas nedidelę pupelę. Tokiu atveju ją pastebėti tampa kur kas lengviau. Ištraukus erkę, įkandimo vietoje gali likti nedidelis, kietas guzelis ar neryškus paraudimas, kuris visiškai pranyksta per kelias dienas. Svarbiausia yra stebėti šią odos vietą bent 30 dienų po incidento, nes būtent per šį laikotarpį gali išryškėti pavojingų ligų simptomai.
Ką daryti pastebėjus įsisiurbusią erkę: teisingas veiksmų planas
Pamačius į odą įsisiurbusią erkę, natūrali žmogaus reakcija dažnai būna išgąstis ir noras kuo greičiau ją pašalinti. Tačiau panikuoti ir skubėti nereikėtų – netinkamas erkės traukimas gali padaryti daugiau žalos nei naudos. Specialistai griežtai įspėja, kad jokiu būdu negalima erkės tepti aliejumi, kremu, nagų laku, alkoholiu ar kitomis priemonėmis. Dusdama erkė patiria stresą ir gali į žaizdą atpilti savo žarnyno turinį, kuriame ir slepiasi Laimo ligą sukeliančios bakterijos. Taip pat negalima erkės traiškyti, draskyti plikomis rankomis ar sukioti, nes taip padidėja rizika, kad parazito galvutė nutrūks ir liks odoje.
- Pasiruošimas procedūrai: Jeigu turite galimybę, nusiplaukite rankas ir paimkite specialų erkėms traukti skirtą pincetą, traukiklį arba, jeigu to neturite, paprastą kosmetinį pincetą smailiais galais.
- Taisyklingas suėmimas: Pincetu suimkite erkę kuo arčiau savo odos paviršiaus. Svarbu suimti jos galvutę, o ne išsipūtusį pilvelį, kad jo nesuspaustumėte ir neišspaustumėte užkrato į kraujotaką.
- Traukimo judesys: Suėmus erkę, traukite ją lėtai, tolygiu ir tvirtu judesiu tiesiai į viršų. Venkite sukamųjų judesių, nes erkės straubliukas turi mikroskopinius dantukus, atkreiptus atgal, tačiau jis nėra įsukamas kaip varžtas, todėl sukimas tik padidina tikimybę nulaužti galvutę.
- Dezinfekcija: Ištraukus parazitą, įkandimo vietą būtinai kruopščiai nuplaukite vandeniu su muilu ir dezinfekuokite spiritiniu tirpalu, jodu ar kitu antiseptiku.
- Stebėjimas pasižymint datą: Kalendoriuje ar išmaniajame telefone pasižymėkite tikslią dieną, kada pastebėjote ir ištraukėte erkę. Tai bus labai svarbi informacija gydytojui, jeigu vėliau prireiks medicininės pagalbos.
Laimo liga ir migruojanti eritema: kaip atpažinti pagrindinį simptomą
Laimo liga (Laimo boreliozė) yra labiausiai paplitusi erkių pernešama bakterinė infekcija. Ją sukelia Borrelia burgdorferi bakterijos, kurios gyvena užkrėstų erkių žarnyne. Kadangi bakterijoms reikia laiko nukeliauti iš erkės žarnyno į seilių liaukas ir patekti į žmogaus organizmą, rizika užsikrėsti Laimo liga reikšmingai sumažėja, jeigu erkė pašalinama per pirmąsias 24–36 valandas po įsisiurbimo.
Patikimiausias ir akivaizdžiausias ankstyvosios Laimo ligos požymis yra specifinis odos bėrimas, mediciniškai vadinamas migruojančia eritema (Erythema migrans). Šis bėrimas atsiranda įkandimo vietoje praėjus nuo kelių dienų iki 4 savaičių (dažniausiai po 1–2 savaičių). Iš pradžių atsiranda raudona dėmė, kuri palaipsniui plečiasi ir didėja. Svarbu pabrėžti, kad migruojančios eritemos skersmuo paprastai pasiekia 5 centimetrus ir daugiau – tai padeda atskirti ją nuo įprastos alerginės reakcijos, kuri būna gerokai mažesnė.
Besiplečianti dėmė dažnai būna netaisyklingos formos, jos kraštai gali būti ryškesni, o centras ilgainiui gali išblykšti, suformuodamas žiedo arba taikinio formą. Bėrimas paprastai nebūna skausmingas, retai kada niežti, todėl, jeigu jis atsiranda sunkiai matomoje kūno vietoje (pavyzdžiui, ant nugaros), žmogus gali jo ilgai nepastebėti. Kartu su bėrimu arba net ir be jo gali pasireikšti į gripą panašūs simptomai: bendras silpnumas, nuovargis, nedidelis karščiavimas, raumenų ir sąnarių skausmai, padidėję limfmazgiai.
Erkinis encefalitas – nematomas, bet itin pavojingas virusas
Skirtingai nei Laimo ligos atveju, erkinį encefalitą sukelia ne bakterijos, o virusas. Šis virusas lokalizuojasi užkrėstos erkės seilių liaukose, todėl užkratas į žmogaus organizmą patenka nedelsiant, vos tik erkei įpjovus odą ir išskyrus seiles. Greitas erkės ištraukimas nuo erkinio encefalito neapsaugo. Ši liga yra ypač pavojinga, nes ji pažeidžia centrinę nervų sistemą – galvos bei nugaros smegenis ir jų dangalus.
Erkinio encefalito eiga dažniausiai yra dvifazė. Pirmoji ligos banga prasideda praėjus maždaug 1–2 savaitėms po įkandimo. Žmogus pajunta simptomus, labai primenančius paprastą gripą ar peršalimą: pakyla kūno temperatūra (iki 38 laipsnių), atsiranda galvos, raumenų, kaulų skausmai, jaučiamas bendras silpnumas. Šis etapas trunka apie savaitę, po kurio seka vadinamoji „tariamo pasveikimo“ fazė. Žmogus pasijunta geriau, temperatūra normalizuojasi, ir atrodo, kad liga atsitraukė.
Tačiau maždaug trečdaliui užsikrėtusiųjų po kelių dienų ar savaitės ramybės periodo smogia antroji, daug sunkesnė ligos banga. Virusui pasiekus smegenis ir jų dangalus, staiga pakyla labai aukšta temperatūra (39 laipsniai ir daugiau), prasideda stiprus, nepakeliamas galvos skausmas, pykinimas, vėmimas. Taip pat atsiranda neurologinių sutrikimų: sprando raumenų sustingimas (sunku prilenkti smakrą prie krūtinės), šviesos baimė, sąmonės pritemimas, kalbos, pusiausvyros ar koordinacijos sutrikimai. Specifinio antivirusinio gydymo, nukreipto būtent prieš erkinio encefalito virusą, nėra – taikomas tik simptominis gydymas. Vienintelė patikima ir efektyvi apsaugos priemonė nuo šios ligos yra prevenciniai skiepai.
Kada būtina nedelsiant kreiptis pagalbos į medicinos specialistus
Nors daugelis erkių įkandimų baigiasi be jokių pasekmių, budrumo prarasti negalima. Stebint savo sveikatą 30 dienų po įkandimo, būtina žinoti aiškius indikatorius, kada vizitas pas gydytoją yra neatidėliotinas ir būtinas. Nedelskite ir registruokitės pas šeimos gydytoją arba, esant ūmiai būklei, kreipkitės į skubios pagalbos skyrių, jeigu pastebite šiuos simptomus:
- Atsiranda besiplečiantis bėrimas: Jeigu aplink įkandimo vietą ar bet kurioje kitoje kūno vietoje atsiranda raudona, didesnė nei 5 centimetrų skersmens dėmė, kuri kasdien vis plečiasi. Tai yra klasikinis Laimo ligos požymis, kuriam gydyti būtinas specialus antibiotikų kursas.
- Nepavyksta visiškai pašalinti erkės: Jeigu traukiant erkę odoje liko jos galvutė ar straubliukas, ir vieta smarkiai paraudo, patino, pradėjo pūliuoti ar tapo labai skausminga. Nors organizmas dažnai pats pašalina svetimkūnį, iškilus infekcijos rizikai, gali prireikti chirurginio įsikišimo.
- Pasireiškia į gripą panašūs simptomai šiltuoju metų laiku: Jeigu praėjus kelioms savaitėms po buvimo gamtoje pakyla nepaaiškinama temperatūra, atsiranda stiprus nuovargis, laužo kaulus, nors neturėjote jokio kontakto su peršalusiais asmenimis.
- Atsiranda neurologinių ar centrinės nervų sistemos pažeidimo požymių: Būtina skubi medikų pagalba, jeigu jaučiate stiprų galvos skausmą, kurio nenumalšina įprasti vaistai, atsiranda pykinimas, vėmimas, sprando raumenų rigidiškumas (sustingimas), rankų ar kojų drebulys, tirpimas, paralyžius, orientacijos aplinkoje praradimas.
- Patinimai ir skausmai sąnariuose: Laimo liga gali progresuoti ir sukelti artritą, ypač didžiųjų sąnarių (pavyzdžiui, kelių) srityje, todėl staigus sąnario ištinimas ir skausmas po erkės įkandimo reikalauja gydytojo reumatologo ar infektologo apžiūros.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK) apie erkių įkandimus ir ligas
Ar kiekviena Lietuvoje randama erkė yra užkrėsta ir sukelia ligas?
Ne, toli gražu ne kiekviena erkė yra ligų nešiotoja. Nors Lietuva yra padidintos rizikos zonoje, užkrėstumas labai priklauso nuo konkretaus regiono. Laimo ligos bakterijas gali nešioti nuo 10 iki 30 procentų erkių, tuo tarpu erkinio encefalito virusu būna užsikrėtęs gerokai mažesnis procentas parazitų – dažniausiai apie 1-3 procentus. Nepaisant to, net ir vienas procentas reiškia realią grėsmę, todėl į kiekvieną įkandimą reikėtų žiūrėti atsakingai ir stebėti savo sveikatą.
Per kiek laiko po įkandimo atsiranda pirmieji ligų simptomai?
Inkubacinis periodas priklauso nuo ligos. Laimo ligos atveju, specifinis bėrimas (migruojanti eritema) gali pasirodyti nuo 3 iki 30 dienų po įkandimo, tačiau dažniausiai išryškėja per 7–14 dienų. Erkinio encefalito pirmosios bangos simptomai paprastai prasideda po 1–2 savaičių, nors inkubacinis periodas gali svyruoti nuo 2 iki 28 dienų.
Ar reikia ištrauktą erkę vežti į laboratoriją ištyrimui?
Specialistai to daryti nerekomenduoja. Nors teoriškai ištirti erkę galima, praktikoje šis veiksmas neduoda daug naudos priimant klinikinius sprendimus. Net jeigu laboratorija patvirtins, kad erkė buvo užkrėsta Laimo liga, tai dar nereiškia, kad ji spėjo perduoti bakterijas jums (ypač jei ištraukėte ją greitai). Profilaktiškai antibiotikai nuo Laimo ligos Lietuvoje nėra skiriami – gydymas pradedamas tik atsiradus simptomams. Jei erkė buvo nekrėsta erkinio encefalito virusu, jokio prevencinio gydymo po įkandimo taip pat nėra.
Ką daryti, jeigu ištraukus erkę odoje vis dėlto liko jos galvutė?
Svarbu nepanikuoti ir nedraskyti žaizdos. Likusi galvutė ar straubliukas ligos pernešimo pavojaus nebedidina, nes virusai ir bakterijos telkiasi erkės seilių liaukose ir žarnyne, kurie jau pašalinti. Į likusią dalį organizmas reaguos tiesiog kaip į mažą svetimkūnį (pavyzdžiui, kaip į įstrigusią rakštį) ir ilgainiui pats ją išstums, o žaizdelė užgis. Žaizdą tiesiog dezinfekuokite ir stebėkite.
Praktiniai patarimai ir pasiruošimas prieš keliaujant į gamtą
Žinant galimas pasekmes ir ligų sunkumą, atsakingas pasiruošimas yra svarbiausias žingsnis siekiant apsaugoti save ir savo artimuosius. Nors visiškai išvengti erkių gyvenant aktyvų gyvenimą yra sunku, riziką galima sumažinti iki minimumo laikantis kelių esminių prevencijos taisyklių. Visų pirma, planuojant išvyką į mišką, rekomenduojama dėvėti šviesius drabužius. Šviesi spalva erkių neatbaido, tačiau ant jos gerokai lengviau pastebėti ropojantį tamsų parazitą dar prieš jam pasiekiant odą. Drabužiai turėtų būti ilgomis rankovėmis, kelnių galai sukišti į kojines ar batus, o kaklas apsaugotas skarele ar aukšta apykakle.
Kitas itin svarbus elementas – cheminių repelentų naudojimas. Rinkitės priemones, kurių sudėtyje yra veikliųjų medžiagų, tokių kaip DEET (dietiltoluamidas) arba pikaridinas. Šiais repelentais reikėtų purkšti ne tik atviras kūno vietas, bet ir drabužius, batus, ypatingą dėmesį skiriant kelnių apačiai. Visgi, svarbu atsiminti, kad repelentų poveikis nėra amžinas ir trunka vos kelias valandas, todėl būnant gamtoje ilgesnį laiką, procedūrą būtina pakartoti pagal gamintojo instrukcijas.
Grįžus namo iš gamtos, nepakanka tiesiog nusivilkti drabužių. Būtina kuo greičiau nusiprausti po dušu – tekantis vanduo gali nuplauti dar neįsisiurbusias, kūnu ropojančias erkes. Po dušo atidžiai apžiūrėkite visą kūną ryškioje šviesoje. Ypatingą dėmesį skirkite sunkiau matomoms sritims: plaukų augimo linijai, sričiai už ausų, nugarai, bambos zonai, pažastims ir kirkšnims. Drabužius, kuriuos dėvėjote, geriausia išskalbti aukštoje temperatūroje arba įdėti į elektrinę džiovyklę, kadangi sausas karštis greitai ir efektyviai sunaikina bet kokius juose pasislėpusius parazitus. Nuolatinis šių paprastų, bet efektyvių įpročių taikymas yra geriausia investicija į savo sveikatą šiltuoju metų laiku.
