Tvarumo ir ekologijos temos šiuolaikiniame švietimo pasaulyje nebėra tik skambūs žodžiai, politinės deklaracijos ar trumpalaikė madinga tendencija. Tai – absoliuti būtinybė, be kurios neįsivaizduojamas atsakingos, kritiškai mąstančios ir sąmoningos ateities kartos ugdymas. Šiandien beveik kiekvienas moksleivis ar net darželinukas puikiai žino, ką reiškia skirtingų spalvų šiukšliadėžės: mėlyna skirta popieriui, geltona – plastikui, o žalia – stiklui. Tai tapo natūraliu kasdieniu įpročiu, panašiai kaip rytinis dantų valymas. Tačiau vis dažniau pedagogai, aplinkosaugos specialistai ir tėvai susimąsto: ar išmokyti vaiką mechaniškai įmesti plastiko butelį į jam skirtą konteinerį tikrai pakanka tam, kad užkirstume kelią globalioms klimato problemoms? Atliekų rūšiavimas, be jokios abejonės, yra svarbus ir būtinas pirmasis žingsnis, padedantis sumažinti sąvartynuose atsiduriančių šiukšlių kiekius ir skatinantis atliekų perdirbimą. Vis dėlto, privalome suvokti, kad rūšiavimas tėra kova su jau atsiradusiomis pasekmėmis. Tikroji ekologijos mokykloje esmė slypi kur kas giliau. Tai integruotas mąstymo būdas, kasdienių įpročių visuma ir gilus, holistinis supratimas, kaip kiekvienas mūsų vartojimo veiksmas atsiliepia mus supančiai aplinkai, miškams, gyvūnijai bei klimato stabilumui. Norint išugdyti kartą, kuri gebės ne tik prisitaikyti prie kintančių, vis atšiauresnių aplinkos sąlygų, bet ir proaktyviai spręsti globalias problemas, švietimo sistema turi pasiūlyti kur kas platesnį, labiau įtraukiantį ekologinio švietimo spektrą.
Kodėl ekologinis ugdymas yra daugiau nei atliekų rūšiavimas?
Atliekų rūšiavimas moko asmeninės tvarkos ir atsakomybės už jau panaudotą, savo vertę praradusį daiktą. Tačiau aplinkosaugos ir užterštumo problemos prasideda gerokai anksčiau, nei produktas tampa beverte atlieka. Klasėse būtina atvirai kalbėti apie tai, iš kur mūsų naudojami daiktai išvis atsiranda, kiek ribotų gamtos išteklių – naftos, gėlo vandens, medienos – sunaudojama jiems pagaminti, ir koks yra jų transportavimo iš kito pasaulio galo paliekamas anglies dvideginio pėdsakas. Jei moksleivis per dieną nusiperka ir išmeta kelis plastikinius gėrimų butelius į geltonąjį plastiko konteinerį, jis galbūt jaučiasi darantis labai gerą darbą, tačiau tai yra savotiška saviapgaulė. Kur kas didesnė ekologinė pergalė būtų pasiekta, jei tas pats moksleivis apskritai atsisakytų vienkartinio plastiko gaminių ir kasdien naudotų daugkartinę gertuvę bei priešpiečių dėžutę.
Visapusiška ekologija mokykloje privalo apimti kritinio mąstymo ir vartotojiškumo mažinimo ugdymą. Vaikai nuo mažens turi būti skatinami užduoti sau nepatogius klausimus: ar man tikrai reikia šio visiškai naujo daikto, ar tai tik trumpalaikis noras? Kas nutiks su šiuo pigiu žaislu ar drabužiu, kai jis man greitai pabos? Kodėl prekybos centruose vaisiai ir daržovės dažnai pakuojami į kelis nereikalingus plastiko sluoksnius? Tik analizuodami šiuos priežasties ir pasekmės ryšius, vaikai pradeda iš tikrųjų suprasti tvarumo prasmę. Be to, ekologijos pamokos niekuomet neturėtų apsiriboti vien sausa, vadovėline teorija ar gąsdinančiais faktais apie tirpstančius poliarinius ledynus ir nykstančias rūšis. Per didelis gąsdinimas (angliškai vadinamas doommongering) dažnai sukelia atvirkštinę reakciją – vaikų ir paauglių atsiribojimą nuo problemos, apatiją arba gilų bejėgiškumo jausmą. Labai svarbu pamokose orientuotis į realius sprendimus, inovatyvias technologijas, žaliąją energetiką ir asmeninį kiekvieno mokinio įgalinimą veikti.
Visapusiško ekologinio švietimo pamatai
Sėkmingas ekologinis ugdymas reikalauja modernaus ir integruoto požiūrio švietimo sistemoje. Tai reiškia, kad apie gamtos apsaugą ir tvarumą neturėtų būti kalbama išskirtinai tik per biologijos ar pasaulio pažinimo pamokas. Tvarumo koncepcija gali būti sklandžiai ir kūrybiškai integruota į daugelį kitų mokomųjų dalykų. Pavyzdžiui, matematikos pamokose galima skaičiuoti namuose sunaudojamos elektros energijos ar iššvaistomo vandens kiekius bei jų finansinę išraišką; dailės ir technologijų pamokose – kurti meną ar praktiškus dirbinius iš antrinių žaliavų; o literatūros pamokose – analizuoti kūrinius, atskleidžiančius gilų žmogaus ir gamtos ryšį. Tik tokiu būdu ekologija tampa ne atskiru mokslu, o universalia vertybe.
Priežasties ir pasekmės dėsnio supratimas
Moksleiviams ypač svarbu vaizdžiai parodyti pilną bet kokio kasdienio produkto gyvavimo ciklą. Kalbant apie paprastą popieriaus lapą, nepakanka tik nurodyti, kad prirašytą sąsiuvinį reikia atiduoti perdirbimui. Būtina kartu su vaikais panagrinėti visą grandinę: kiek brandžių medžių turi būti nukertama, kiek tūkstančių litrų vandens ir elektros energijos sunaudojama masinėse popieriaus gamyklose, kokie chemikalai naudojami popieriui balinti ir kaip visa tai veikia vietos ekosistemas. Supratę šį sudėtingą ir gamtą alinantį procesą, mokiniai pradės visiškai kitaip vertinti paprastą popieriaus lapą – jie natūraliai ims taupyti sąsiuvinius, rašyti abiejose lapo pusėse, atsakingiau spausdinti dokumentus ir labiau saugoti knygas.
Žiedinės ekonomikos principai ir daiktų ilgaamžiškumas
Tai dar vienas esminis tvarumo elementas, kurį verta ir būtina pristatyti kiekvienoje mokykloje. Tradicinis, šiuo metu vyraujantis linijinės ekonomikos modelis „paimk išteklius, pagamink daiktą, trumpai panaudok ir išmesk“ turi būti nedelsiant keičiamas į žiedinės ekonomikos modelį „sumažink vartojimą, panaudok daiktą dar kartą, pataisyk, o tik pabaigoje – perdirbk“. Mokyklos gali praktiškai ir labai įtraukiančiai demonstruoti šiuos principus. Pavyzdžiui, galime atkreipti dėmesį į daiktų taisymo kultūrą: užuot išmetus suplyšusią kuprinę ar lūžusią kėdę, galima organizuoti dirbtuves, kuriose vaikai mokosi daiktus atkurti, susiūti ar sutaisyti. Taip pat verta organizuoti mokyklines mainytuvių muges, kuriose mokiniai skatinami be jokių pinigų keistis perskaitytomis knygomis, išaugtais, bet geros būklės drabužiais, nebežaidžiamais stalo žaidimais ar sporto inventoriumi. Taip praktiškai formuojamas gilus suvokimas, kad vienam nebereikalingas ar atsibodęs daiktas gali tapti didžiule vertybe ir džiaugsmu kitam žmogui, taip prailginant daikto tarnavimo laiką ir išvengiant naujo pirkimo.
Gamtos pažinimas per asmeninį patyrimą
Miestuose ar urbanizuotose teritorijose augantiems vaikams vis labiau trūksta gyvo, tiesioginio ir dažno sąlyčio su natūralia gamta. Ekologija ir gamtosauga jokiu būdu negali būti suvokiama ir vertinama tik sėdint suoluose tarp keturių klasės sienų. Vaikams būtina reguliariai eiti į mišką, nacionalinius parkus, stebėti laukinius paukščius, tyrinėti skruzdėlynus, pažinti vietinius augalus bei medžius įvairiais metų laikais. Meilė gamtai, empatija gyviems padarams ir nuoširdus noras apsaugoti aplinką nuo naikinimo kyla tik tuomet, kai vaikas jaučia stiprų, asmeninį, emocinį ryšį su ja. Vaikas nekovos už miško išsaugojimą, jei niekada nejautė džiaugsmo jame vaikščiodamas ar nestatė palapinės po medžių lajomis.
Praktinės veiklos, ugdančios atsakingą mąstymą
Bet kokios teorinės žinios greitai išgaruoja iš atminties, jei jos nėra reguliariai pritaikomos ir įtvirtinamos praktikoje. Mokyklos ir jos teritorijos erdvė yra ideali gyvoji laboratorija tvariems kasdieniams įpročiams formuoti. Pateikiame keletą itin efektyvių pavyzdžių, kaip ekologija gali virsti neatsiejama ir labai praktiška kasdienio mokyklos gyvenimo dalimi:
- Mokyklos daržo ar ekologinio šiltnamio kūrimas. Suteikus mokiniams plotelį žemės, kuriame jie patys nuo sėklytės augina, laisto, ravi ir prižiūri daržoves bei prieskonius, vyksta neįkainojamas ugdymo procesas. Vaikai mokosi kantrybės, atsakomybės ir pradeda visiškai kitaip vertinti maistą. Ši veikla drastiškai sumažina maisto švaistymo problemą – mokinys, įdėjęs tiek darbo, kad užaugintų pomidorą ar morką, niekada nebegalės lengva ranka išmesti nesuvalgyto maisto į šiukšliadėžę.
- Kompostavimo iniciatyvos valgyklose ir lauke. Mokyklos valgykloje kasdien susidarančios organinės maisto atliekos (vaisių ir daržovių lupenos, arbatos tirščiai) gali keliauti ne į bendrų atliekų konteinerį, kur pūdamas be deguonies išskiria metano dujas, bet į specialiai tam įrengtą komposto dėžę mokyklos kieme. Mokiniai gali patys prižiūrėti ir stebėti organinių medžiagų natūralaus irimo bei virtimo juodžemiu procesą, o vėliau gautą vertingą kompostą naudoti minėtam mokyklos daržui ar gėlynams tręšti.
- Sąmoningas ir išmatuojamas energijos bei vandens vartojimas. Visos mokyklos mastu galima skelbti draugiškus iššūkius ar konkursus tarp klasių. Pavyzdžiui, deleguoti mokiniai gali stebėti mokyklos elektros ir vandens skaitiklius, registruoti duomenis ir kartu su visa klase ieškoti būdų, kaip realiai sumažinti suvartojimą. Tokie paprasti veiksmai, kaip šviesos išjungimas per pertraukas ar paliekant tuščią klasę, budėjimo režimu veikiančių kompiuterių išjungimas, varvančių čiaupų sutvarkymas, formuoja galingą taupymo ir atsakomybės įprotį.
- Kūrybinės perdirbimo (angl. upcycling) dirbtuvės. Vietoj to, kad naujiems projektams nuolat būtų perkamos naujos, brangios kanceliarinės medžiagos, galima naudoti tai, kas jau egzistuoja. Senų, sunešiotų drabužių persiuvimas į stilingus pirkinių maišelius, kartoninių dėžių nuo buitinės technikos pavertimas paukščių inkilais, edukaciniais stalo žaidimais ar net teatrinių vaidinimų dekoracijomis – tai puikūs ir nieko nekainuojantys būdai, skatinantys vaikų kūrybiškumą, inžinerinį mąstymą ir tiesiogiai mažinantys vartotojiškumą.
- Tvarios ir vietinės mitybos skatinimas. Ne paslaptis, kad maisto pramonė, ypač pramoninė mėsos gamyba, yra viena didžiausių šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų kaltininkių. Mokyklų valgyklos, bendradarbiaudamos su administracija, gali įvesti „Žaliuosius pirmadienius“ – dienas, kai patiekiamas tik augalinio pagrindo, sveikas ir iš vietinių ūkininkų supirktas maistas. Tai ne tik sveikiau besivystančiam vaiko organizmui, bet ir puiki praktinė pamoka apie mitybos grandinės įtaką planetos ekologijai.
Tėvų, pedagogų ir bendruomenės sinergija
Jokia švietimo įstaiga negali pilnavertiškai ir efektyviai veikti izoliuotai nuo mokinio šeimos ir supančios visuomenės. Viena didžiausių ir skaudžiausių problemų šiuolaikiniame ekologiniame švietime kyla būtent tada, kai vaikas mokykloje stropiai mokomas vienų vertybių, o grįžęs namo, į savo šeimą, mato visiškai priešingą elgesio modelį. Jei pamokos metu mokytojas nuoširdžiai ir įtaigiai pasakoja apie išteklių taupymą bei būtinybę mažinti vienkartinio plastiko naudojimą, tačiau namuose tėvai visiškai nesirūpina maisto švaistymu, perka begalę nereikalingų plastiku įpakuotų daiktų ar atsisako rūšiuoti, vaikas neišvengiamai patiria stiprų kognityvinį disonansą. Tokiu atveju dažniausiai laimi namų aplinkos pavyzdys, ir mokyklos pastangos nueina perniek. Būtent todėl modernios mokyklos privalo aktyviai įtraukti tėvus į savo aplinkosaugos iniciatyvas ir kurti glaudžią bendruomenę.
Šią sinergiją galima kurti įvairiais būdais. Mokyklos gali organizuoti ne tik tradicinius tėvų susirinkimus apie pažymius, bet ir bendras šeimų savaitgalio talkas, kurių metu tvarkoma aplinka ar sodinami medžiai. Taip pat labai naudinga kviesti tėvus į atviras paskaitas, kino peržiūras apie tvarią gyvenseną, ar vykdyti ilgalaikius projektus, reikalaujančius visos šeimos įsitraukimo. Kai vaikas aiškiai mato, kad jo tėvai, seneliai ir mokytojai kalba ta pačia kalba, dalinasi tomis pačiomis aukštomis vertybėmis ir veikia išvien vardan bendro tikslo, tvarūs aplinkosaugos įpročiai tampa natūralia, neginčijama gyvenimo norma, o ne tiesiog dar viena laikinai ir nenoriai vykdoma mokyklos užduotimi. Pavyzdys, kurį kasdieniuose veiksmuose rodo patys suaugusieji, yra pats galingiausias, jokiais vadovėliais nepakeičiamas edukacinis įrankis.
Dažniausiai užduodami klausimai apie ekologiją mokyklose (DUK)
Ekologinio švietimo integravimo procese susiduriama su daugybe praktinių iššūkių ir neaiškumų. Šioje srityje kylantys tėvų bei pedagogų klausimai dažnai reikalauja aiškių, argumentuotų ir lengvai pritaikomų atsakymų. Žemiau pateikiame pačius populiariausius klausimus ir atsakymus į juos, kurie padės geriau suprasti, kaip efektyviai ugdyti jaunąją kartą.
-
Ar pakanka namuose sąžiningai mokyti vaikus rūšiuoti atliekas, jei mokykloje tam nėra pritaikytos jokios infrastruktūros ir tai visiškai nepraktikuojama?
Nors namuose tėvų suformuoti ir įtvirtinti asmeniniai įpročiai yra be galo svarbūs bei vertingi, reikia nepamiršti, kad mokykla yra ta socialinė erdvė, kurioje vaikas praleidžia didžiąją savo aktyvios dienos dalį. Jei mokykloje vaikui nėra sudarytos sąlygos išmesti popierių ar plastiką į atskirus rūšiavimo konteinerius, jis gana greitai gali prarasti motyvaciją, klaidingai manydamas, kad gamtosauga tėra keista namų taisyklė, nepritaikoma plačiajame pasaulyje. Tokiu atveju sąmoningi tėvai neturėtų nuleisti rankų, o, atvirkščiai, turėtų aktyviai vienytis, bendrauti su mokyklos administracija ir patys inicijuoti rūšiavimo šiukšliadėžių pastatymą bent jau savo vaiko klasėje, taip prisidėdami prie visos mokyklos pokyčio.
-
Nuo kokio amžiaus geriausia ir saugiausia pradėti su vaikais kalbėti apie klimato kaitą, masinį užterštumą ir ekologines krizes?
Su pačiomis pagrindinėmis, pozityviomis gamtos išsaugojimo ir meilės aplinkai idėjomis vaikus galima ir netgi rekomenduojama supažindinti jau ankstyvajame darželio amžiuje (3–5 metų). Tačiau pateikimo formą būtina griežtai pritaikyti pagal amžiaus tarpsnį. Tokiems mažiems vaikams visiškai užtenka pasakoti apie būtinybę globoti gyvūnus, tausoti medžius bei gėles, ir priminti taisyklę, kad šiukšlinti negalima. Rimtesnės, sudėtingesnės temos, tokios kaip visuotinis klimato atšilimas, tirpstantys ledynai ar vandenynų tarša mikroplastiku, turėtų būti pamažu įvedamos pradinėse klasėse (nuo 7–8 metų). Svarbiausia taisyklė – visada akcentuoti ne neišvengiamą pasaulio pabaigą, bet tai, ką mes asmeniškai galime ir turime padaryti, kad padėtume savo planetai Žemei išgyti.
-
Kaip aiškiai ir suprantamai paaiškinti pradinukams, kas yra toji žiedinė ekonomika, nenaudojant jokių sudėtingų, jiems svetimų mokslinių terminų?
Pats geriausias, lengviausiai vaikų smegenų apdorojamas būdas tai paaiškinti – naudoti tiesiogines gamtos analogijas. Pavyzdžiui, galite kartu stebėti ir papasakoti, kaip rudenį nuo medžių nukritę lapai, užuot tapę kažkokiomis bevertėmis „šiukšlėmis“, žiemą supūva, pavasarį virsta derlinga žeme ir taip pamaitina patį medį, kad jis vėl išleistų naujus, žalius lapus. Gamtoje paprasčiausiai neegzistuoja šiukšlių sąvoka! Viskas natūraliai sukasi amžinu ratu. Lygiai taip pat ir mes, žmonės, turime stengtis daryti taip, kad mūsų pagaminti daiktai niekada nesibaigtų sąvartynų kalnuose, o visuomet būtų pataisomi arba paverčiami kažkuo visiškai nauju ir naudingu.
-
Ką reikėtų daryti tėvams ir mokytojams, jei moksleivis patiria stiprų psichologinį nerimą dėl klimato ateities (angl. eco-anxiety)?
Ekologinis nerimas, arba „eko-nerimas“, yra vis dažniau ir ryškiau pastebimas klinikinis reiškinys tarp šiuolaikinių jaunuolių, kurie yra nuolat bombarduojami negatyviomis naujienomis apie katastrofas. Pirmiausia ir svarbiausia taisyklė – niekada neneigti ir nenuvertinti vaiko jaučiamų jausmų, pripažįstant, kad klimato problema yra labai reali ir reikalaujanti dėmesio. Tačiau, užuot kartu su vaiku fokusavusis į beviltiškumą, padėkite jam nukreipti šią susikaupusią nerimo energiją į konkrečius, pozityvius veiksmus. Aktyvus vaiko dalyvavimas vietinėse aplinkosaugos jaunimo organizacijose, medžių sodinimo akcijose, paplūdimių valymo talkose ar savanorystė gyvūnų prieglaudose labai greitai sugrąžina taip trūkstamą asmeninės kontrolės jausmą ir reikšmingai sumažina psichologinę įtampą bei depresyvias nuotaikas.
-
Kaip valstybinėms mokykloms rasti lėšų inovatyviems ekologiniams projektams ir infrastruktūrai diegti?
Daugelis mokyklų vadovų baiminasi, kad „žaliosios“ iniciatyvos reikalaus didžiulio ir neplanuoto biudžeto. Iš tiesų, pradėti galima visiškai be jokių papildomų investicijų. Daugelis anksčiau išvardintų veiklų, tokių kaip energijos taupymo planų kūrimas ar daiktų mainytuvės, nieko nekainuoja, o ilgoje perspektyvoje mokyklai netgi padeda sutaupyti pinigų, sumažinant komunalines išlaidas. Kalbant apie sudėtingesnius projektus, tokius kaip saulės elektrinių ant mokyklos stogo įrengimas ar daržo laistymo sistemų pirkimas, mokyklos turėtų aktyviai rašyti projektus ir siekti tiek valstybinių, tiek Europos Sąjungos ekologinių fondų paramos. Taip pat verta pritraukti vietinį verslą, kuris vis dažniau ieško būdų prisidėti prie socialinės atsakomybės projektų ir mielai paremtų aktyvią mokyklos bendruomenę.
Žingsniai tvaresnės ateities ir bendruomenės link
Ekologinis švietimas jokiu būdu nėra baigtinis projektas ar išmoktas eilėraštis. Tai yra nenutrūkstamas, visą gyvenimą trunkantis procesas, nuolat reikalaujantis daug laiko, pedagogų kantrybės ir asmeninio visos mokyklos bendruomenės įsitraukimo. Atliekų rūšiavimas tėra maža, nors neabejotinai labai svarbi, šio milžiniško ir sudėtingo paveikslo dalis. Kad šiandienos mokiniai užaugę taptų tikrais, atsakingais Žemės ambasadoriais, jiems būtina sudaryti nevaržomas sąlygas tyrinėti aplinką, klausti nepatogių klausimų, daryti klaidas, taisyti jas ir patiems atrasti sprendimus. Kiekviena Lietuvos ar pasaulio mokykla, tvirtai nusprendusi peržengti tradicinio atliekų tvarkymo mokymo ribas ir drąsiai integruoti kur kas platesnį, holistinį tvarumo suvokimą į kiekvienos dienos ugdymo procesą, daro didžiausią įmanomą investiciją į visos mūsų planetos ir visuomenės gerovę.
Ateities kartoms tikrai neužteks vien formaliai žinoti, į kurį spalvotą konteinerį derėtų išmesti sudužusį stiklą. Kadangi išteklių krizė gilėja, joms reikės kurti dar neregėtas tvarias technologijas, iš esmės perorganizuoti pramonės veikimo principus, pertvarkyti ekonomiką ir atkurti jau pažeistas, nualintas gamtos ekosistemas. Konkreti, praktinė veikla mokyklos bendruomenėse, vietinių, iš pažiūros nedidelių problemų sprendimas, gilios meilės ir pagarbos gamtai ugdymas per asmeninius potyrius bei empatiją – tai tikrasis, tvariausias ir veiksmingiausias ginklas prieš aplinkos degradaciją. Įgalindami šiuolaikinius vaikus veikti, mąstyti ir keisti pasaulį jau šiandien, mes tvirtai užtikriname, kad jie nestokos ryžto, kūrybiškumo ir išminties priimti esminius sprendimus, kurie lems tai, kokiame pasaulyje mes visi gyvensime rytoj. Kiekvienas mokyklos kieme pasodintas medis, kiekvienas sutaupytas gėlo vandens lašas, kiekvienas atnaujintas daiktas ar sutaupytas popieriaus lapas siunčia labai aiškią ir galingą žinutę pasauliui: mes visi esame atsakingi už savo vienintelę planetą ir kartu turime neįtikėtiną galią ją išsaugoti bei atkurti.
