Kodėl ekologinis švietimas tampa būtinybe, o ne pasirinkimu
Prisimenu, kaip prieš kelerius metus lankiausi vienoje Vilniaus mokykloje ir mačiau, kaip mokiniai rūšiuoja šiukšles į neteisingus konteinerius, o mokytoja tik gūžtelėjo pečiais. Tada supratau – ekologinis švietimas dažnai lieka tik ant popieriaus, gražiai įrašytas į programas, bet praktikoje neveikia. O juk šiandien, kai klimato kaita nebėra tolima grėsmė, o realybė, su kuria susiduria kiekviena šeima, mokyklos vaidmuo tampa kritiškai svarbus.
Problema ta, kad daugelis mokytojų ir administratorių nežino, nuo ko pradėti. Ekologinis švietimas atrodo kaip dar viena papildoma našta ant ir taip jau perkrautų pečių. Bet iš tiesų tai galimybė atgaivinti mokymo procesą, padaryti jį aktualesnį ir prasmingesni mokiniams. Vaikai šiandien jaučia ekologinę krizę intuityviai – jie mato naujienas, girdi tėvų pokalbius, stebi keistus orų pokyčius. Mokykla gali tapti vieta, kur šis nerimas virsta konstruktyviu veikimu.
Nuo ko pradėti: pirmieji žingsniai mokykloje
Pirmiausia reikia suprasti, kad ekologinis švietimas – tai ne atskiras dalykas, o požiūris, kuris turėtų persmelkti visą mokyklos gyvenimą. Pradėti galima labai paprastai, ir čia nereikia laukti didžiulių biudžetų ar ministerijų leidimų.
Geriausias startas – mokyklos aplinkos auditas. Surinkite nedidelę komandą iš suinteresuotų mokytojų, galbūt kelių mokinių ir vieno tėvo. Per savaitę stebėkite, kas vyksta mokykloje: kiek šiukšlių susidaro valgykloje, kaip šildomas pastatas, ar nelieka įjungtos šviesos tuščiose klasėse, kiek vandens eikvojama. Užrašykite viską. Šis paprastas pratimas dažnai atskleidžia akivaizdžias problemas, kurių niekas nematė, nes taip „visada buvo daroma”.
Viena Kauno mokykla taip atrado, kad per metus išmeta apie 300 kilogramų maisto atliekų tik iš pusryčių programos. Kai tai pamatė skaičiais, sprendimas atsirado greitai – pradėjo leisti vaikams patiems pasirinkti porcijų dydį. Atliekų sumažėjo perpus per mėnesį.
Kitas svarbus žingsnis – rasti sąjungininkus. Ekologinis švietimas neveiks, jei jį stumsite vienas. Ieškokite tų mokytojų, kurie jau rodo iniciatyvą, kurie patys domisi aplinkosauga. Dažnai tai būna jaunesni mokytojai arba tie, kurie dėsto gamtos mokslus, bet ne visada. Kartais aktyviausi tampa dailės ar net matematikos mokytojai, kurie randa kūrybiškų būdų integruoti ekologines temas.
Kaip įtraukti ekologiją į skirtingus dalykus
Čia prasideda įdomiausia dalis. Ekologija neturi būti tik biologijos pamokų tema. Ji gali ir turėtų atsirasti visur, nes tai tarpdisciplininė sritis, kuri jungia mokslą, etiką, ekonomiką, meną ir socialines problemas.
Matematikos pamokose galite skaičiuoti mokyklos anglies pėdsaką, analizuoti statistiką apie atliekų kiekius, kurti grafikus apie temperatūros pokyčius per pastaruosius dešimtmečius. Vienas mokytojas Klaipėdoje davė užduotį apskaičiuoti, kiek pinigų mokykla sutaupytų per metus, jei sumažintų šildymo temperatūrą vienu laipsniu. Mokiniai ne tik išmoko skaičiuoti procentus, bet ir suprato realų energijos taupymo poveikį.
Kalbų pamokose – skaitykite ir analizuokite tekstus apie gamtą, rašykite esė apie aplinkos problemas, diskutuokite apie žaliąją retoriką reklamose. Anglų kalbos mokytoja Vilniuje organizavo debatus apie greitos mados industriją – mokiniai turėjo argumentuoti už ir prieš, ieškoti informacijos anglų kalba, mokytis specifinės leksikos. Rezultatas – ne tik geresnės kalbos žinios, bet ir kritinis mąstymas apie vartojimą.
Istorijos pamokose galima nagrinėti, kaip civilizacijos krito dėl aplinkos išteklių išeikvojimo, kaip pramoninė revoliucija pakeitė žmonijos santykį su gamta, kaip atsirado aplinkosaugos judėjimai. Geografijoje – klimato zonos, gamtiniai ištekliai, urbanizacijos poveikis. Chemijoje – tarša, vandens valymas, alternatyvūs energijos šaltiniai.
Dailės ir technologijų pamokose mokiniai gali kurti iš antrinių žaliavų, projektuoti ekologiškus namus, gaminti natūralius dažus. Viena mokykla Šiauliuose surengė konkursą, kas sukurs gražiausią daiktą iš to, kas paprastai būtų išmesta. Rezultatai buvo stulbinantys – nuo šviestuvo iš senų stiklinių iki suoliuko iš medinių padėklų.
Praktinės iniciatyvos, kurios tikrai veikia
Teorija teorija, bet mokiniai mokosi geriausiai darydami. Štai kelios praktinės iniciatyvos, kurios įvairiose Lietuvos mokyklose jau įrodė savo vertę.
Mokyklos daržas ar šiltnamielis – net ir nedidelis. Tai gali būti kelios lysvės su žolelėmis prie valgyklos lango arba kelios dėžės su pomidorais ant palangės. Svarbu, kad vaikai matytų augimo procesą, suprastų, iš kur ateina maistas. Viena pradinukų mokytoja Panevėžyje augina su vaikais salotas – nuo sėklų iki pietų lėkštės. Vaikai, kurie anksčiau atsisakydavo valgyti žalumynus, dabar didžiuojasi „savo” salotomis.
Atliekų rūšiavimo sistema, kuri iš tiesų veikia. Ne tik konteineriai koridoriuose, bet ir aiški sistema: kas atsakingas, kaip dažnai išvežama, ką daryti su problematiškais daiktais. Svarbu įtraukti mokinius į procesą – tegul patys sukuria plakatų sistemą, tegul skirtingos klasės rūpinasi skirtingomis atliekų rūšimis. Kai vaikai jaučia atsakomybę, jie tampa griežtesni nei suaugusieji.
„Žalioji savaitė” ar mėnuo – intensyvus laikotarpis su įvairiomis veiklomis. Ekskursijos į gamtą, susitikimai su aplinkosaugininkais, filmų peržiūros, projektų pristatymai. Bet svarbu, kad tai nebūtų vienkartinis renginys – po intensyvaus periodo turi likti nusistovėjusios praktikos.
Energijos ir vandens taupymo programa. Paskirkite „energijos inspektorius” – mokinius, kurie prižiūri, ar nelieka įjungtų šviesų, ar užsukti čiaupai. Kai viena mokykla Alytuje įvedė tokią sistemą ir pradėjo reguliariai matuoti suvartojimą, per pusmetį elektros sąskaitos sumažėjo 15 procentų. Sutaupytus pinigus panaudojo mokyklos kiemo apželdinimui.
Kaip įveikti pasipriešinimą ir skepticizmą
Būkime atviri – ne visi mokykloje pasitiks ekologines iniciatyvas su entuziazmu. Bus mokytojų, kurie sakys, kad neturi laiko, kad programa ir taip per sunki, kad „mūsų kartoje niekas tokių dalykų nedarė ir nieko baisaus”. Bus tėvų, kurie nerimauja, kad vaikai mokosi „nesąmonių” vietoj „tikrų dalykų”.
Pirmiausia, nepuolite keisti visko iš karto. Pradėkite nuo mažų, bet matomų dalykų. Kai žmonės pamatys rezultatus – ar tai sutaupyti pinigai, ar sveikesnė mokyklos aplinka, ar mokinių entuziazmas – skepticizmas mažės natūraliai.
Antra, kalbėkite skaičiais ir faktais, ne tik emocijomis. Kai direktoriui parodote, kiek mokykla galėtų sutaupyti sumažinus atliekų kiekį ar energijos sąnaudas, argumentas tampa daug įtikinamesnis. Kai tėvams parodote, kaip ekologinis švietimas pagerina mokinių kritinį mąstymą ir problemų sprendimo įgūdžius (o tai įrodytas dalykas), jie pradeda žiūrėti kitaip.
Trečia, ieškokite išorinės paramos. Lietuvoje veikia nemažai organizacijų, kurios padeda mokykloms – nuo „Žaliojo taško” iki įvairių aplinkosauginių NVO. Jos gali suteikti mokymus, medžiagas, kartais net finansinę paramą. Yra ir tarptautinių programų, tokių kaip „Eco-Schools” (Ekologiškos mokyklos), kurios suteikia metodiką ir pripažinimą.
Bendradarbiavimas su bendruomene ir tėvais
Mokykla negyvena vakuume. Ekologinis švietimas tampa daug efektyvesnis, kai į jį įsitraukia visa bendruomenė. Be to, vaikai neša žinias namo, ir dažnai būtent per vaikus keičiasi tėvų įpročiai.
Organizuokite bendruomenės valymo akcijas, bet ne formalias, o tikrai prasmingas. Viena mokykla Marijampolėje pasirinko vietinį parką, kurį „įsivaikino” – reguliariai prižiūri, organizuoja renginius, stebi paukščius. Per dvejus metus tas parkas iš apleistos vietos tapo bendruomenės centru.
Kvieskite tėvus į praktinius seminarus – apie kompostavimą, atliekų mažinimą, energijos taupymą namuose. Daugelis tėvų nori gyventi ekologiškiau, bet nežino kaip. Mokykla gali tapti švietimo centru ne tik vaikams, bet ir suaugusiems.
Bendradarbiaukite su vietinėmis įmonėmis ir organizacijomis. Galbūt yra vietinė ekologiška ūkis, kuris priimtų ekskursijas? Galbūt atliekų tvarkymo įmonė galėtų atvesti savo specialistą papasakoti, kas vyksta su išrūšiuotomis atliekomis? Tokios realios patirtys mokiniams būna daug įsimintinesnės nei vadovėlių tekstai.
Mokytojai – kaip tobulėti ir nesudegti
Ekologinis švietimas reikalauja iš mokytojų nuolatinio mokymosi, nes šis laukas greitai keičiasi. Bet tai nereiškia, kad turite tapti ekspertais visose srityse.
Naudokitės esamais ištekliais. Internete rasite daugybę nemokamų mokymo priemonių, planų, idėjų. Europos aplinkos agentūra turi puikių medžiagų mokytojams. Lietuvos aplinkos ministerija ir švietimo centrai reguliariai organizuoja mokymus. Dalyvaukite, keiskitės patirtimi su kolegomis iš kitų mokyklų.
Bet svarbiausia – nebijokite mokytis kartu su mokiniais. Kai kurios temos gali būti naujos ir jums. Tai puiku! Parodykite mokiniams, kad ir suaugusieji mokosi, kad nežinojimas nėra gėda, o smalsumas – vertybė. Kai kurie geriausi projektai gimsta būtent tada, kai mokytojas ir mokiniai kartu tyrinėja naują temą.
Ir nepamirškite savęs. Ekologinis švietimas gali tapti dar vienu streso šaltiniu, jei jausite, kad turite viską daryti tobulai. Nesate atsakingi už visos planetos gelbėjimą. Jūsų darbas – padėti mokiniams suprasti, galvoti kritiškai ir jaustis įgaliotiems veikti. Net maži žingsniai svarbus.
Kaip matuoti pažangą ir švęsti sėkmę
Viena iš problemų su ekologiniu švietimu – sunku pamatuoti rezultatus. Ar mokiniai tikrai pasikeitė? Ar jie taikys šias žinias gyvenime? Bet yra būdų sekti pažangą.
Stebėkite konkrečius rodiklius: atliekų kiekį, energijos suvartojimą, mokyklos kiemo biologinę įvairovę (jei turite tokių projektų). Šie skaičiai parodo realų poveikį ir motyvuoja tęsti.
Darykite reguliarias apklausas – ir mokinių, ir mokytojų, ir tėvų. Kaip pasikeitė jų požiūris? Ar jie pakeitė įpročius namuose? Kokias naujas žinias įgijo? Atsakymai dažnai būna netikėti ir įkvepia.
Dokumentuokite kelionę. Darykite nuotraukas, rašykite mokyklos tinklaraštyje, kurkite metinius ataskaitų. Tai ne tik atmintis, bet ir būdas parodyti kitiems, kas įmanoma.
Ir būtinai švęskite pasiekimus! Kai pasiekiate tikslą – sumažinote atliekų kiekį, įrengėte daržą, gavote ekologinį sertifikatą – pažymėkite tai. Švęskite su visa mokykla. Pripažinimas ir džiaugsmas palaiko motyvaciją ir rodo, kad pastangos vertos.
Kai mokykla tampa pokyčių centru
Grįžkime prie esmės. Ekologinis švietimas mokykloje – tai ne papildoma programa, kurią reikia „įterpti” tarp kitų dalykų. Tai būdas padaryti mokymą gyvesnį, aktualesnį, prasmingesni. Tai galimybė išmokyti vaikus ne tik faktų, bet ir vertybių, ne tik žinių, bet ir atsakomybės.
Pradėti galima šiandien, nuo mažų dalykų. Nereikia laukti tobulų sąlygų ar didžiulių biudžetų. Reikia noro, kūrybiškumo ir kantrybės. Svarbiausia suprasti, kad kiekvienas žingsnis skaičiuojasi – ar tai pamoka apie klimato kaitą, ar paprastas sprendimas mokykloje naudoti daugkartines puodeles vietoj vienkartinių.
Mokiniai, kurie šiandien mokosi jūsų mokykloje, gyvens pasaulyje, kuriam ekologiniai iššūkiai bus kasdienybė. Jūsų darbas – paruošti juos ne tik žinoti apie problemas, bet ir mokėti jas spręsti, nebijoti veikti, suprasti savo vaidmenį didesnėje sistemoje. Mokykla, kuri rimtai integruoja ekologinį švietimą, augina ne tik išsilavinusius, bet ir atsakingus, aktyvius piliečius.
Ir kas žino – galbūt būtent jūsų mokykloje auga kažkas, kas ateityje pasiūlys sprendimą didelei aplinkos problemai. Arba paprasčiausiai užaugs žmogus, kuris gyvens sąmoningai, atsakingai ir įkvėps kitus daryti tą patį. Ar ne tam ir egzistuoja mokyklos?